Skip to content

Devyniolika vizijų Stasio Eidrigevičiaus menų centrui Panevėžyje

Jau netrukus sužinosime Stasio Eidrigevičiaus menų centro konkurso Panevėžyje nugalėtojus. Tačiau kol jų laukiame, galime panagrinėti visus devyniolika konkursui pateiktų projektų.

Tekstas 15min.lt portale siūlo greitai prabėgti per projektus ir pasvarstyti koks turi būti šiuolaikinis muziejus, ką jis turi atlikti ir kuris iš pateiktų darbų geriausiai visa tai atspindi.

Užuomina, tai turbūt ne šis darbas:

Keistas mišrūnas tarp rusų konstruktyvizmo ir japonų metabolizmo architektūros judėjimų siūlo mums įsivaizduoti distopinę ateitį 2200 metais Panevėžio centre. Aplink zuja skraidantys automobiliai, o visų pamirštame ir apleistame Stasio Eidrigevičiaus menų centre karaliauja augmenija. Jos fone sukilėliai, apsirengę kaip 60-ųjų roko grupės muzikantai, organizuoja perversmą prieš dirbtinio intelekto kontroliuojamą vyriausybę.

Tekstas 15min.lt portale

Stasio Eidrigevičiaus menų centro konkurso puslapis: http://www.semc.lt/

Iliustracijoje kino teatras „Garsas“, kurio vietoje planuojama statyti naująjį menų centrą.

Kategorijos: Apžvalga.

Žymos: , , ,

Humaniškoji blogos architektūros pusė

Gegužės mėnesio „Nemuno“ numeryje pasirodė tekstas apie „humaniškąją blogosios architektūros pusę“. Teksto ištrauka patalpinta „Nemuno“ puslapyje.

Tekste bandoma giliau pažvelgti į iš pirmo žvilgsnio „blogus“ projektus:

Pradėję ieškoti blogos architektūros internete, iškart išvysime daniškos monetos formos auksinį biurų pastatą ir Eifelio bokšto kopiją Kinijoje bei viešbutį Šiaurės Korėjoje. Giliau panaršę atrasime ant šono nugriuvusį daugiabutį Kinijoje ir daugybę kitokių urbanistinių bei konstrukcinių nesėkmių. Šalia visos šios egzotikos pamatysime šūsnį kiekvienam savaime suprantamų iliustracijų – baroko stiliaus dangoraižių ir prekybos centrų, itališkų kaimelių kopijų, paverstų prekyvietėmis po atviru dangumi, bei daugybę pilkų tankiai sugrūstų kartotinių daugiabučių rajonų. Kodėl tokia architektūra yra bloga ir dažnai tampa pajuokos objektu, visiems aišku.

Apie tai kalba ir Reinier De Graaf savo paskaitoje „Phantom Urbanism“ Harvardo universitete:

Tačiau skirtingai nuo Reinier, šis tekstas panašius procesus bando suprasti kitaip, iš ilgalaikės perspektyvos ir siūlo atrasti geruosius blogosios architektūros momentus. Keliama net provokatyvi mintis, kad bloga architektūra yra būtina norint reaguoti į socialinius poreikius ir gelbstint žmonių gyvybes. Žinoma, tokie pareiškimai žaidžia su ugnimi ir tekste bandoma atidžiai viską paaiškinti.

Šį tekstą ir pagrindinį požiūrio tašką inspiravo žurnalistės Leslie Chang pristatymas TED konferencijoje, kuriame žurnalistė kalbėjo apie sunkiai suvokiamomis sąlygomis dirbančius Kinijos darbininkus, gaminančius mums telefonus ir prabangias rankines. Jos tyrimo išvada buvo, kad baisios darbo sąlygos rūpi tik mums patiems, darbininkai apie tai net negalvoja, jų gyvenime yra visiškai kiti prioritetai ir jie tokį darbą mato kaip galimybę, o ne išnaudojimą. Leslie Chang prezentacija TED portale.

„Nemuną“ galite įsigyti šiose pardavimo vietose: http://www.nemunas.press/pardavimo_vietos/

Kategorijos: Kritika.

Žymos: , , ,

Galimybė protestuoti prieš architektūrą

Richard Meier.

Garsiausia seksualinio priekabiavimo architektūroje istorija įvyko su Richard Meier. Apie priekabiavimą prie 5 moterų pranešė The New York Times. Vėliau internete pasklido atvirai pildomas dokumentas su beveik dviem šimtais architektų pavardžių, kuriame aprašomi įvairūs nutikimai. Panašiu laiku Jungtinėje Karalystėje buvo paskelbti moterų ir vyrų atlyginimų vidurkiai didžiausiose kompanijose. Tarp jų Zaha Hadid ir Foster and Partners. Abiejose jų, moterys gauna vidutiniškai 20% mažiau nei vyrai. Tuomet The Architects’ Journal pranešė, kad 14% architekčių pernai patyrė seksualinį priekabiavimą.

Visi šie faktai natūraliai prašo pozicijos išreiškimo, dažnu atveju protesto ar boikoto. Tačiau ar tai įmanoma?

Plačiau apie tai tekste 15min.lt portale.

Iliustracijoje panaudota qz.com nuotrauka.

Kategorijos: Analizė.

Žymos: , , ,

Architektūrinė simbiozė. Tarp žmogaus ir gamtos

Post Galerijoje, Kaune iki gegužės 18 d. veikia dviejų architektų, Vienos meno akademijos absolventų, Aistės Ambrazevičiūtės ir Jurgio Gečio paroda „Architektūrinė simbiozė. Tarp žmogaus ir gamtos“.

Paroda atskleidžia naujas perspektyvas beieškant ir analizuojant lietuviškąjį architektūros identitetą. Aistės Ambrazevičiūtės ir Jurgio Gečio vizionieriški darbai, tyrinėjantys tradicinę medinę architektūrą, kerpių struktūras bei Kuršių Nerijos kraštovaizdį, vienijančia architektūrine išraiška perteikia simbiozę tarp vietovės charakteristikos, medžiagiškumo ir kultūrinio identiteto. Nors projektai radikaliai skiriasi savo architektūrinio dizaino kalba, abu autoriai tyrinėja paraleles tarp prezervacijos bei inovacijų, praeities ir ateities technologijų, natūralių ir dirbtinių medžiagų. Eksponuojami darbai pristato originalų požiūrį į kintančią architektūros specialybę bei tarpdisciplininius mainus vystant kūrybinius projektus ir puoselėjant geografinius skirtumus, istoriją bei vietos charakteristiką. Parodos ekspoziciją sudaro kontrastuojantys eksponatai: gipso ir medžio maketai, skulptūros, piešiniai, vizualizacijos, didelio formato analoginės fotografijos bei projekcijos.

Parodos atidarymas:

Aistės Ambrazevičiūtės projekto “Imaginary Folklore” (Fantastinis folkloras) koncepcija pagrįsta įgimtų medienos savybių bei medžiagos mikro analize, derinant įvairius medžio mastelius ir dalis. Tokia darbo metodika suteikė galimybę išvysti naujas nematytas medžio formas, kurios pagrindžia medienos ornamentalų funkcionalumą. Projekto tikslas – iš naujo pažvelgti į tradicinį kontekstą ir medinę architektūrą, pritaikant globalią šiuolaikinę patirtį, tokiu būdu kuriant etnografinę aplinką gimtinėje. Ekspoziciją sudaro naujausiomis technologijomis atlikti skirtingų mastelių medžio maketai bei skaitmeninės vizualizacijos, kurios pristato inovatyvų požiūrį į medinę architektūrą, tarpdisciplininius mainus bei dalinimąsi aktualia tarptautine patirtimi.

Taip pat parodoje eksponuojamas naujausias A. Ambrazevičiūtės projektas ,,Hibridai”, kuris yra tiriamojo darbo dalis apie simbiotines kerpių struktūras. Pristatomos objektų vizualizacijos yra skirtingų kerpių rūšių interpretacijos, iliustruojančios hibridines savybes: tarp gamtos ir architektūros, tarp realybės ir fikcijos, tarp abstrakcijos ir objekto. Eksperimentiniai maketai pasakoja kaip natūralios simbiotinės struktūros tampa architektoninėmis. Projekto tikslas- atkreipti dėmesį į mikrostruktūrų formų įvairovę, simbiotines jų savybes bei galimybes natūralias gamtos charakteristikas pritaikyti architektūriniame dizaine.

Interviu su Aiste Ambrazevičiūte:

Jurgio Gečio projekto “Curonian Spit – the identity of the landscape” (Kuršių Nerija – kraštovaizdžio identitetas) architektūrines intervencijas būtų galima pavadinti monumentais, jungiančiais vietą ir jos prisiminimus per žmogaus ir gamtos fizinę ir psichologinę sąveiką. Kuršių Nerija – tai kritinė aplinka, kurioje judantis smėlis laikui bėgant paslepia ir atskleidžia įvairius kultūrinius sluoksnius. Projektą apibūdina galimos paralelės paieška tarp kraštovaizdžio atvaizdavimo ir jo identiteto konceptualizavimo architektūros ir gamtos jėgų poetinės sintezės išraiška. Ją sudaro trys intervencijos: smėlio namas, vėjo namas ir švyturys, kurių formavimas ir erdvės yra priklausomos ir kinta nuo fizinių vietovės procesų. Šie objektai, lyg ateities griuvėsiai, savo stipriąja menine išraiška provokuoja Kuršių Nerijos unikalios geografijos ir istorijos apmąstymus, išryškina efemeriškas jos savybes, laiko tėkmę bei reinterpretuoja kultūrinio kraštovaizdžio išsaugojimo–formavimo sąvoką fizine bei metafizine prasme.

Interviu su Jurgiu Gečiu:

Kategorijos: Apžvalga.

Žymos: , , , , ,

Kaip griauti paveldą?

↑ Lloyd’s of London būstinė. Jauniausias paveldo pastatas Didžiojoje Britanijoje.

Architektūros paveldo tema iš pirmo žvilgsnio yra labai konservatyvi, todėl dažnai paveldo požiūriu jautriose vietose priimami labai konservatyvūs sprendimai. Bet požiūris į paveldą gali būti kitoks, inovatyvumas ir naujumas gali būti paveldo dalimi, šie dalykai savaime gali būti paveldas. Apie tai plačiau – tekste skirtame 15min.lt portalui.

Vidutiniškas aukštis, tūriai, vidutiniški integracijos su paveldu sprendiniai, vidutiniška apdaila ir vidutiniška kokybė. Tai visiškai netinkamas požiūris, žalojantis vertingiausias miestų vietas – tokiose zonose reikia vietą atitinkančių ambicijų ir inovacijų, o ne vidutiniškai tenkinančių sprendimų. Vadovaujantis vidutiniškumu tampa keblu statyti ką nors šalia jautriausių miesto vietų, jau nekalbant apie jų adaptavimą ar griovimą.

Plačiau apie tai 15min.lt

Iliustracijai panaudota nuotrauka iš archdaily.com

Kategorijos: Kritika.

Žymos: , , ,