Skip to content

Peticija – pretenzija Lietuvos architektų sąjungai

Lietuvos architektų sąjungos būstinė

Ne paslaptis, kad architektūriniai konkursai Lietuvoje organizuojami ne visada laikantis aukščiausių standartų. Gal dar kažkada buvo galima teisintis patirties stoka, tačiau dabar į tai galima žiūrėti tik su kreiva šypsena. Lietuvos architektų sąjunga, organizacija, kuri turėtų atstovauti savo narių interesus ir propaguoti kokybišką architektūrą (citatos iš jų puslapio), pati dažnai susimauna konkursų organizavime ar patarime.

Ne kartą yra vykęs konkursas su abejotinomis sąlygomis (dažniausiai rengiamas viešojo pirkimo pagrindu), kuriame architektų interesai buvo paskutinėje vietoje. Neretai tokiuose konkursuose galima atrasti sąlygų punktą, kuris teigia, kad architektai pateikdami projektus perkančiajai organizacijai netenka bet kokių teisių į savo kūrinį, kad perkančioji organizacija vėliau gali paimti jų projektą ir atiduoti kitiems architektams ar tiesiog statybininkams, o panorėjus gali pati sumiksuoti kelis projektus į vieną. Tikrieji autoriai, žinoma, negali reikšti pretenzijų. Šalia visos šios, praktiškai atviros legaliai įteisinamos vagystės, apsidraudimui įterpiamas punktas, kad perkančioji organizacija gali ir nemokėti jokių premijų, jeigu dėl kažkokių priežasčių neberanda tam pinigų. Architektų sąjunga visiškai laimingai pasirašo po tokiais punktais.

Taip pat yra tekę bendrauti su vieno neseniai vykusio konkurso organizatoriumi, kuris teigė, kad jeigu ateityje prireiks, nebesikreips ir apskritai vengs Lietuvos architektų sąjungos, nes ji neblogai susimovė su protu prasilenkiančiais patarimais, kurie komplikavo visą konkurso eigą.

Ne išimtis panašu buvo ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) studijų miestelio konkursas. Šį penktadienį internete pasirodė ir tarp architektų socialiniuose tinkluose plinta „Peticija – pretenzija Lietuvos architektų sąjungai“. Nors ši pretenzija yra parašyta remiantis LMTA konkurso pažeidimų pagrindu, tačiau jau teksto pradžioje galima matyti, kad peticija norima atkreipti dėmesį į senas problemas:

Žinia, kad tokio tipo pažeidimai vyksta nuolat, tačiau nėra iškeliami ir yra toleruojami , prašome LAS ir LAR vadovus, pareigūnus ir komisijas vykdyti pareigas, apibrėžtas minėtais dokumentais.

Nors natūraliai gali kilti išvada, kad ši peticija buvo parašyta kažkurios konkurse dalyvavusios, bet nelaimėjusios komandos, kaip nuoskauda, tačiau didžioji dalis išvardytų pažeidimų yra labiau procedūriniai ir apeliuojantys į pačios Lietuvos architektų sąjungos gebėjimus:

…prašome peržiūrėti ir svarstyti pateiktus neseniai įvykusio LMTA miestelio Vilniuje konkurso pažeidimus, imtis priemonių, numatytų LAS įstatais ir LAR etikos kodeksu, svarstyti atsakingų už konkurso eigą ir vertinimo komisijoje dalyvavusių asmenų kompetenciją užsiimti šia veikla.

Tiesa, pretenzijoje yra šeštas punktas, kuris apeliuoja į konkursą laimėjusios komandos atitikimą sąlygoms:

6. Konkurso dalyviai – paskelbtieji konkurso prizininkai – palaikė ir palaiko su vertinimo komisijos nariais, užsakovu, koordinatoriumi ryšius kaip: partneriai, darbdaviai, darbuotojai , savininkai, užsakovai, kt. asmeniniai tiesioginiai ryšiai.

Kad ir koks būtų pagrindinis šio teksto autorių tikslas, jis atkreipia dėmesį į nuolatines problemas, kurios yra nemokšiškumo ir tingumo pasekmės. O tai yra visiškai netoleruotina. Šios bėdos ne tik diskredituoja visą Lietuvos architektų sąjungą, bet kartu ir pačius architektus. Kaip anksčiau mano minėtame pavyzdyje, vieną kartą atsikandę ir nusispjovę, potencialūs konkursų organizatoriai jau nebenori antrą kartą vėl to bandyti ir organizuoja konkursus be profesionalių architektų patarimų.

Peticiją – pretenziją Lietuvos architektų sąjungai galite rasti peticijos.com puslapyje.

PASTABA. Aš nežinau kas parašė šią pretenziją, neturiu jokių interesų ir ryšių LMTA konkurse. Šis tekstas nėra siūlymas pasirašinėti po pretenzija, tiesiog pati pretenzija pasirodė verta paminėjimo, nes iškėlė visiems puikiai žinomas problemas.

Kategorijos: Apžvalga.

Žymos: , , , ,

Europos architektų akys krypsta į Ameriką

Bjarke Ingels Pasaulio prekybos centro dangoraižis 2

Prabėgus daugiau nei penkiasdešimčiai metų po Mies „Seagram“ dangoraižio pastatymo Niujorke, Ameriką užplūdo nauja Europos architektų banga su danų architektūros žvaigžde Bjarke Ingelsu priešakyje. Pastarosiomis svetainėmis naujienose galima buvo pastebėti ne tik jaunąjį daną, bet ir vokietį, buvusį OMA partnerį, Ole Scheeren, lordą Normaną Fosterį ir italą Renzo Piano pristatant savo projektus Šiaurės Amerikoje.

Plačiau apie tai, tekste lrytas.lt portale.

Kategorijos: Apžvalga.

Žymos: , , , , ,

Pamirškite gražią architektūrą

Claude Monet — Meditation (Madame Monet on the Sofa) 

Kintantis grožio supratimas architektūroje kelia daug klausimų. Panašu net tokie architektai kaip kaip Renier de Graaf ar Frank Gehry nevisai gerai tai supranta. Architektūros grožis tampa reliatyvus:

Naujausia mada yra kurti socialiai atsakingus projektus. Ir kaip taisyklė, socialiai jautrūs projektai turi būti negražūs. Bet kai sužinome, kad nenuginčijamai bjauri struktūra tarnauja kaip išmanus, pigus ir efektyvus prieglobstis pabėgėlių ligoninei, pakeičiame savo požiūrį akimirksniu ir imame dūsauti dėl genialaus dizaino.

Visas tekstas pilotas.lt portale

Anlgišką šio teksto versiją ir kitus tekstus anglų kalba galite rasti medium.com portale.

Kategorijos: Kritika.

Žymos: , , ,

Lietuviams rūpi architektūra – Open House Vilnius

#openhousevilnius

A photo posted by @siel_turys on

Pradėkime nuo faktų. Neaplankiau nė vieno pastato, net nebuvau Vilniuje ar apskritai Lietuvoje šį savaitgalį, nežinau kiek tiksliai žmonių buvo ekskursijose. Todėl ir pakomentuosiu dabar koks geras šis renginys buvo. Matau jau keliate antakį, mielasis skaitytojau, ir galvojate, kad „štai baltapūkis ir vėl nesąmones rašys, provokuos, gal vėl kažką blogai apie Paleką sakys“ – galite nuleisti antakį, nieko panašaus šį kartą.

Didžiausias Lietuvos architektūrinės padangės viešintojas ir švietimo skleidėjas „Architektūros fondas“, jau daugelį metų organizuoja įvairius nemokamus atvirus renginius. Pradedant nuo ekskursijų, paskaitų ir baigiant keliaujančiomis vaikų architektūros dirbtuvėmis po Lietuvos kaimus. Bet nė vienas iš šių renginių dar niekada nesulaukė tokio dėmesio internete kaip Open House Vilnius. Per dvi dienas Instagrame pripyškinti 1327 selfiai, maisto nuotraukos, atsitiktiniai kadrai su dviračiais, panoramos – visas tipinis Instagramo šlamštas, bet visos šios nuotraukos turėjo bendrą #openhousevilnius. Berods 17 pačiulbėjimų Twitter tinkle (teko pačiulbėt turbūt visiems Twitter lietuviams ir keliems užsieniečiams, kad pasiektų tokį įspūdingą skaičių), piliakalnis nuotraukų Facebooke ir 2695 Open House Vilnius sekėjai Facebook tinkle. Kaip dviejų dienų renginiui tai yra visiška fantastika.

Dabar skeptiški skaitytojai vėl kelia antakį ir modami rankom aiškina į ekraną, lyg aš girdėčiau: „juk ne dėl architektūros dauguma ten ėjo, dalis šiaip iš smalsumo, kiti kad pažiūrėtų kur valdžia dirba ir papozuotų prie vyriausybės logo, ne dėl pastatų gražumo, tu neprivalgęs baltapūki!“. Būtent! Juk architektūra yra miesto ir mūsų gyvenimo dalis. Būtų kvaila eiti spoksoti tik į architektūrą. Retai kas stato architektūrą dėl architektūros. Todėl mane džiugina miestiečių atradimai keliaujant po Open House Vilnius pastatus.

#openhousevilnius

A photo posted by ausra (@ausra_s) on

#openhousevilnius

A photo posted by ausra (@ausra_s) on

#openhousevilnius

A photo posted by Dovilė Gudavičiūtė (@dovilegud) on

#openhousevilnius #mkic

A photo posted by Darija Skvarnavičiūtė (@vuoko) on

Visiškai sutariama, kad visuomenę reikia šviesti apie architektūrą, daugiau apie ją kalbėti, rengti paskaitas, vaikų dirbtuves… Bet dažniausiai interviu spaudoje su architektais dominuoja pamokslaujantis mokytojo tonas, kad taip ar anaip daryti negražu, viena reikia vertinti, o kito nereikia. Nuobodu. Panašiai yra ir su paskaitomis ar parodomis, jos gal ir profesionalios ir protingos, bet dažnai nuobodžios, net man. O štai Open House Vilnius panašu leido žmonėms patiems viską pamatyti ir patirti, be visokių Powerpointo skaidrių ir pusantros valandos sėdėjimo kėdėje. Tiek besišypsančių ir atsipalaidavusių veidų Lietuvoje retai išvysi. Pasirodo edukacija gali būti smagi.

#openhousevilnius

A photo posted by Aleksandr Petrovskij (@sanioklt) on

Bet ar kas nors nuo to pasikeis? Na, gal rytoj Senukų „dizaino ir interjero“ skyrius nebankrutuos, bet garantuočiau, kad tie, kurie užsiropštė, ant kurio nors pastato stogo ar pakilo į viršų Swedbanke ir pasidarė selfį, pamatė kiek kitokį, neįprastą miestą ir turės jautresnį ir išsamesnį miesto supratimą. Kitą kartą važiuodami pro Nacionalinę Dailės Galeriją ir pamatę du keistus tūrius jie gudriai šyptels ir mintyse sau tars: „Žinau kas ten viduje“. Miestiečiai susipažino su miestu, užmezgė labiau asmeninį santykį tête-à-tête su kai kuriais pastatais. Galbūt jie ir rūpėti labiau pradės. Bet ne kažkokių pokyčių puoselėjimas svarbiausias tokiame renginyje, o gerai praleistas laikas geroje aplinkoje. Juk koks daugiau apskritai architektūros tikslas?

Kategorijos: Apžvalga.

Žymos: , , ,

Kauno strategija iki 2022 metų

Nauji merai nauji vėjai. Po savivaldybių rinkimų miestiečiai spėlioja, ką nuveiks naujai išrinkti merai. Architektams turbūt labiausiai rūpi kaip nauji miesto vadovai pasiūlys gerinti miesto aplinką – pradedant gatvėmis, viešomis erdvėmis ir baigiant naujomis statybomis. Nes jeigu miesto panoramos nedarko statybiniai kranai, su miestu kažkas yra negerai.

Vilniuje šiuo metu aštriausias klausimas yra Neries krantinių sutvarkymas. Abu mero rinkimų finalininkai, R. Šimašius ir A. Zuokas, puikiai suprato šios iniciatyvos svarbą ir abu savo rinkimų planuose siūlė vizijas kaip geriausia būtų sutvarkyti vieną ar kitą upės krantinių atkarpą.

Kaune padėtis kiek labiau komplikuota. Buvęs meras A. Kupčinskas naudojo jau praeitų rinkimų arkliukus – Kongresų rūmus ir Laisvės alėją, šį kartą sakydamas, kad jau dabar tai tikrai padarysim jei išrinksit. Neišrinko. Naujasis meras V. Matijošaitis su savo judėjimu „Vieningas Kaunas“ siūlė daugybę padrikų vizijų, kurios buvo išbarstytos po visą Kauną. Galbūt ir gudri strategija rinkėjams rodyti, kad jam svarbiau yra parkas šalia jų namų, nei kažkur toli toli dykynėje stovintys Kongresų rūmai.

Bet kuriuo atveju, nesiimu vertinti labai rimtai jokių pasiūlymų pateiktų prieš rinkimus. Iš esmės visos idėjos geros, dabar jau gilesnių diskusijų ir prioritetų klausimas. Ateities planus yra lengviau nuspėti ne iš rinkimų programų, bet iš konkrečių dokumentų.

Kauno miesto savivaldybė yra parengusi „Strateginį planą“, kuriame išdėliotos įvairios iniciatyvos iki 2022 metų. O dokumente „Kauno miesto savivaldybės 2015–2017 metų strateginis veiklos planas“ yra net pateiktos pinigų sumos. Kad nereikėtų visiems naršyti po komplikuotus ir nuobodžius dokumentus, pateikiu sąrašą svarbiausių architektams punktų, pagal juos galima nuspėti kokie konkursai ir projektai bus vystomi Kaune per ateinančius kelis metus.

  • Šiemet bus surengti 2 urbanistiniai-architektūriniai konkursai. 2016 ir 2017 metais po vieną. Kiekvienais metais konkursams skirta po 17400 eurų (niekas nepakito, tradiciškai Kaunas per metus skirdavo apie 50 000 lt konkursams);
  • Parengti 5 atskirų miesto dalių idėjiniai projektai / programos;
  • Senamiestis turėtų būti vystomas labiau „kaip pavyzdinė kultūringo laisvalaikio praleidimo zona“, o Laisvės alėja kaip verslo ir paslaugų centras;
  • Vyks buvusių gamybinių (pramonės) teritorijų ir esamų gamybinių teritorijų konversijų planai (buvusios Aviacijos gamyklos, buvusio Mėsos kombinato ir kitose teritorijose);
  • Pastatyti Koncertų, kongresų ir konferencijų rūmai arba įsigytas ar pritaikytas pastatas/patalpos. Įkurtas daugiafunkcinis menų centras, menų inkubatorius, kūrybinis klasteris;
  • Parengta Kauno miesto viešųjų erdvių pritaikymo ir panaudojimo kultūros ir turizmo reikmėms strategija. Sukurtas veiklą vykdantis „Pelėdų“ kalno kultūros ir turizmo klasteris; Sutvarkytas Ąžuolyno parkas (modernizuotas Dainų slėnis, įrengta šlovės alėja Lietuvos sportui prie S. Dariaus ir S. Girėno stadiono, Kauno halėje įkurtas Sporto muziejus);
  • Kauno tarpukario modernizmo architektūros sklaida tarptautinėje erdvėje. Kauno tarpukario modernizmo architektūros įtraukimo į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą veiklos. Europos paveldo ženklo iniciatyvos veiklos.
  • Organizuojamos Europos paveldo dienos, švietimo programa – „Kauno tarpukario modernizmo architektūros paveldo apsaugos ir tvaraus naudojimo populiarinimas“, turizmo programa – „Kauno tarpukario modernizmo architektūros paveldo populiarinimas“;
  • Kauno medinės architektūros išsaugojimas ir populiarinimas;
  • Įveiklinti ir visuomenės bei turizmo poreikiams pritaikyti Kauno m. ir Kauno raj. esantys fortai (Kauno tvirtovės);
  • Šv. Arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios – SOBORO – restauravimas ir pritaikymas visuomenės ir turizmo poreikiams;
  • Įrengtos turizmo trasos jungiančios Centrą ir Žaliakalnį, Centrą ir Aleksotą, Centrą, Senamiestį ir Vilijampolę;
  • Pramoginės laivybos Nemuno upe skatinimas ir patrauklumo vandens turizmui didinimas;
  • S. Dariaus ir S. Girėno aerodromo modernizavimas;
  • Naujamiesčio gyvybingumo didinimas ir intensyvios plėtros skatinimas;
  • Metropolinių ir lokalių urbanistinių ašių plėtojimas;
  • Daugiabučių namų kiemų infrastruktūros bei želdynų gerinimas.

Visi šie punktai yra ištraukti iš „Starteginio plano“.

Visiškai nerealu yra įgyvendinti bent pusę šių sumanymų, tačiau įdomi pasirodė idėja Laisvės alėją vystyti labiau verslo ir paslaugų kryptimi. Tokiu būdu išvengiama konkurencija su senamiesčiu ir miesto centre koncentruojamos darbo vietos. Tikėtina aukštesnės kvalifikacijos ir pajamų darbuotojams, kurie galbūt galėtų ir norėtų gyventi centre, arčiau darbo. Net ir apytuštę erdvę savaitgaliais galima būtų pateisinti, kaip tipinį verslo centrų požymį. Žinoma didžiulis klausimas dėl parkavimo vietų, tačiau ir vėl sekant tipinių verslo centrų madomis – parkingas jau yra nebe cool. Londono centre kylantys verslo centrų dangoraižiai neturi nė vienos parkavimo vietos. Bet tokiai vizijai įgyvendinti tektų numesti paveldosaugos apynasrius ir perstatyti dalį pastatų, nes caro ar smetonos laikų gyvenamojo namo nei planas nei lubų aukštis neatitinka  jokių modernaus biuro reikalavimų.

Čia manau ši įdomi idėja ir atsitrenkia į sieną, nes toliau seka daugybė punktų, kurie kalba apie paveldą ir jo saugojimą. Nors iš esmės kalbama apie visiškai kito laikotarpio paveldą, paveldosaugininkai garantuotai bus linkę praplėsti labai aiškias ribas turinčią sąvoką „Kauno tarpukario modernizmas“ kokiais +-500 metais ir bus saugoma viskas.

Dar viena ypatingai įdomi idėja įrengti turizmo trasas jungiančias Centrą ir Žaliakalnį, Centrą ir Aleksotą, Centrą, Senamiestį ir Vilijampolę. Rimto tinklo sukūrimas būtų geras pretekstas atsisakyti reikalavimų įrenginėti parkavimo vietas miesto centre.

Turbūt Kauno aktualijomis besidomintys skaitytojai, šiame sąraše nerado nieko apie ką jau nebūtų kalbėta, tačiau dabar žodžiai virto tekstu. O tai jau šiokia tokia pažanga. Įdomu tik tai, kad bekrapštinėjant įvairias problemas mieste, tarsi užsimerkiama prieš porą pilkų daugiaaukščių lavonų jau 25 metus stovinčių miesto centre ir vieną duobę Laisvės alėjos centre. Atrodo, kad jeigu kažkas yra privatizuota, tai automatiškai patenka už miesto interesų ribų ir neturi įtakos miesto įvaizdžiui.

Kategorijos: Apžvalga.

Žymos: , ,