Skip to content

Ar Lietuvai reikia miestų architektų?

Seulas
Prestižinis Seulo rajonas, kuriame ryškūs miesto ypatumai – reljefas ir kalnai horizonte ↑

Apie dešimt milijonų žmonių gyvena Seule. Pastaruosius dešimtmečius itin sparčiai besivysčiusiame mieste yra daugybė skirtingų interesų, kuriuos sustyguoti reikia daugybės pareigybių ir profesionalų – architektų kurie padėtų kurti ateities miestą. Todėl dabar pasirodžiusi žinia, kad Seulas pagaliau turės miesto architektą, kuriuo tapo Seung H-Sang, nustebino – ką, negi neturėjo iki šiol?

Kaip tokio dydžio miestas gali augti, be profesionalaus žmogaus atsakingo už erdvinę – kultūrinę viziją? O taip ir gali. Kaip gali Japonijoje, modernumo ir technologijų sinonime, nebūti aiškių miesto erdvinių, urbanistinių idėjų? Ką bekalbėti apie bet kokias urbanistines idėjas, kurios apimtų daugiau nei kokį 10 kvadratinių metrų sklypą…

Tokijas ir Seulas panašūs ne vien tuo, kad neturėjo tvirtos miesto architekto rankos, bet ir tuo, kad yra itin žavūs ir patrauklūs savo dvasia. Taip, galbūt naujasis Seulo architektas Seung H-Sang verkšlena, kad sparti modernizacija užgožė miesto erdvinį unikalumą ir vystytojų interesai buvo aukščiau visų kitų, bet Seulas išvystė savo unikalų vakarietiškumą, kuris Kinijoje ir Japonijoje yra kitoks. Kas dedasi gatvėse ir šaligatviuose, kur yra įsikūrę barai ir turgūs yra dabartinė Seulo dvasia ir identitetas. Taip pat yra ir su Tokijumi, kurį suprasti yra gana sudėtinga. Galbūt griežta architekto ranka būtų padėjusi aiškiau formuoti ir akcentuoti gamtinius miesto ypatumus, kuriuos dabar tik profesionalai gali atsekti, tačiau dabar mus žavi skraidančios kelių aukštų autostrados, vingiuojantis metro tinklas ir sudėtinga, bet puikiai veikianti logika. Todėl nesutinku su Seung H-Sang, kad be tvirtos miesto architekto rankos Seulas prarado savo unikalumą – galbūt su ja būtų buvę geriau, bet jokios tragedijos neįvyko. Jeigu be miesto architekto nesugriuvo dešimtmilijoniniai miestai, tai turbūt nesugrius ir kelių šimtų tūkstančių Lietuvos miestai.

Vakarų Europoje urbanistika turi gilias tradicijas ir sunku būtų įsivaizduoti miestus be miesto architekto pareigybių. Kopenhagai tai neapsakomai svarbu, Prancūzijoje kiekvieno miestelio save gerbiantis meras turi pavesti urbanistams ir architektams sukuti naują, geresnę ateities viziją. Tai yra kultūros dalis, kurios mes deja dėl visiems suprantamų istorinių priežasčių neturime.

Tai ar išvis mums reikia miesto architektų? Azijos miestai rodo, kad įmanoma visai neblogai gyventi ir be jų, net jei populiacija viršija dešimt milijonų. Šiaip reiktų pasėdėti ir pakontempliuoti apie Azijos miestų patirtis, galų gale apie mūsų patirtį, kaip gana sėkmingai sugebame savaime vystyti savo miestus. Žinoma mums savotiškai padeda ypatingai lėtas tempas, kai nuo svarbaus sklypo nupirkimo iki projekto įgyvendinimo praeina dešimtmečiai (Vilniuje – dešinysis krantas, Kaune – Arena, Merkurijus, Lituanica). Tuomet architektai neskubėdami sugeba padiskutuoti, studentai padaryti keletą kursinių darbų, pasikeisti keli merai ir galų gale visi būna daugiau mažiau ramūs dėl rezultato.

Eugenijaus Miliūno Kauno Arenos projektas. Žurnalas Centras Nr. 5, 2006
Eugenijaus Miliūno Kauno Arenos projektas. Žurnalas Centras Nr. 5, 2006 (iš miestai.net)↑

Kaunas su savo lėtapėdiškumu ir nevikrumu sugebėjo išvengti pagundos pastatyti kokį nors dangoraižį miesto centre, išsigrynino prioritetai. Nuo pirmųjų Eugenijaus Miliūno pasiūlymų Kauno Arenai iki įgyvendinimo praėjo turbūt daugiau nei dešimtmetis, todėl nenuostabu, kad turime rezultatą dėl kurio kauniečiai riečia nosis. Iš esmės tragiškų klaidų Lietuvos miestuose nematau. O jei yra klaidų, tai klausimas kiek tam galėtų buvę padėti miestų architektai. Vargu ar miesto architektas būtų labai pagelbėjęs atkalbant valdžią nuo Valdovų Rūmų statybos ar jis būtų galėjęs atsukti Kauno Akropolį prie Nemuno.

Lietuvos miestai gyvavo ir gyvuos be miesto architektų ir be aiškių vizijų. Kaip nieko baisaus nenutiko Seului be Seung H-Sang, taip nieko nenutiks ir mums. Be miestų architektų miestai kaip vystėsi taip ir vystysis – svarbesni projektai bus ir toliau statomi dešimtmečiais. Ne vien Kauno arena, Nacionalinis stadionas yra puikūs to pavyzdžiai, bet ir naujausiais – Kauno Kongresų rūmai. Kauno mero Andriaus Kupčinsko benefisas interpretuojant architektūrinio konkurso sąvoką parodė, kad savivaldybėje nėra žmonių suprantančių nei apie projektų vadybą, nei apie elementarią logiką.

Pirmiausia išrenkama vieta numatomiems Kongresų rūmams urbanistinio konkurso metu. Tuomet du metus laukiama ir nieko nedaroma, o susizgribus, kad artėja naujas ES paraiškų laikas ir savivaldos rinkimai, bandoma prakišti urbanistinio konkurso rezultatus kaip architektūrinio. Natūraliai architektams pasipiktinus, kad bananai bandomi vadinti pomidorais, avantiūra buvo sustabdyta ir projekto įgyvendinimo terminai nusikėlė, o galimybė gauti ES paramą tapo miglota. Šis projektas bus įgyvendintas kažkada, nes jo idėja yra gera ir reikalinga, bet be miesto architekto rankos vietoje kelių metų termino, projekto vystymą skaičiuosime dešimtmečiais.

Miesto architektas turi užsiimti tokių projektų vadyba ir patarti merams, kas kada turi būti daroma. Toks miesto architektas galėtų padėti realizuoti projektus ne tik greičiau ir skalndžiau, bet ir pasiūlyti būdus kaip įgyvendinti tik nerealiose fantazijose gyvuojančias idėjas. Jis galėtų pasiūlyti kaip Kaunui beveik už dyką pasistatyti nerealų Kėdainių tiltą, kuriam finansų dar dešimtmetį nebus. O juk tai labai paprasta.

Naujasis Kėdainių tiltas per Nemuną Kaune skirtas sukurti naują transporto žiedą aplink Kauno centrą. Jo dėka, jau dabar menkos transporto grūstys taptų neįmanomos, o automobilių srautas centre sumažėtų drastiškai. Sumažėjęs transporto srautas natūraliai reiškia, kad dabar 6 juostų gatvės aplink senamiestį taptų nereikalingos, pakaktų 2-3 juostų. Likęs laisvas žemės plotas automatiškai taptų patraukliais žemės sklypais su vaizdu į Nemuną, Žaliakalnį ar paprasčiausiai senamiestį. Kokia tokių sklypų vertė sunku dabar spėlioti, tačiau tikrai būtų galima finansuoti neblogą dalį iš 46 milijonus eurų kainuosiančių tilto statybų.

Kėdainių tiltas Kaune ir naujas transporto žiedas
Planuojamas Kėdainių tiltas, kuris užbaigtų naują transporto žiedą aplink Kauno centrą ↑

Taip galėtų patarti merui miesto architektas. Tokius principus naudoja Kopenhaga, kurioje vieni projektai finansuoja kitus. Pietų Korėjoje ir Japonijoje apie tai valdžiai patarinėti nereikia, nes viską ir taip kontroliuoja didžiosios korporacijos, kurios jau tikrai žino kaip efektyviai panaudoti savo pinigus. Mes renkamės kitą kelią, kai tą patį darome dešimt kartų ilgiau.

Todėl ar Lietuvai reikia miestų architektų? Jie yra būtini jei norime kurti patrauklius ateities miestus, kurie galėtų konkuruoti dėl gyventojų. Tai yra ypač aktualu kiekvienam miestui, kuris nėra Vilnius, o Vilniui tai svarbu jei nori konkuruoti su regiono miestais. Dešimtmečius trunkantys, prastai apskaičiuoti projektai be aiškios vizijos miesto patrauklumo nedidina. Kaunas apskritai pralaimi konkurenciją dėl gyventojų ne tik Vilniui, bet ir Kauno rajonui. Juk net ir rajone pozityvūs pokyčiai vyksta sparčiau. Apsilankymas Klaipėdoje praeitą savaitgalį priminė labiau sceną iš vesterno, kai po vaiduoklių miestą skraido šieno kamuoliai, nei trečią pagal dydį Lietuvos didmiestį. Nieko nedarydami miestai, kaip iki šiol, nepadarys didelių klaidų, bet tai ir bus didžiausia klaida. Geri miesto architektai su vadybos žiniomis galėtų tai pakeisti.

Kategorijos: Kritika.

Žymos: , , , ,

Japoniška pagarba šešėliams

In Praise of Shadows

Didžiulė balta erdvė kurioje tarsi nieko nėra. Itin drovios labiau primenančios siūlus kolonos, lengvą mirgėjimą ir keisto rūko efektą kuriančios lenktos stiklo pertvaros – viskas kaip ant delno ir matoma, bet kartu ir netikra. Be kompromisinis lengvumas, kuris taip retai sutinkamas mūsų komplikuotoje ir visų norus turinčioje atspindėti aplinkoje. Tokius įspūdžius prisimenu iš prieš porą metų, tuomet šviežiai atidaryto, japonų superžvaigždių SANAA Luvro muziejaus padalinio Lens mieste Prancūzijoje.

Panašius pojūčius ir estetiką kuria ir kiti jaunesnės kartos tarptautiniai japonų architektai – Junya Ishigami, Sou Fujimoto. Jie yra tokie aktyvūs, kad sukuria bendrą įvaizdį, jog tai ir yra japoniška architektūra. Žinoma tai ir yra japoniška architektūra, bet nors tai yra minimalumu ir santūrumu besiremianti estetika, ji vargiai atspindi daugiau tradicinių vertybių. „Balta balta kur dairaus“ architektūra yra viena iš šiuolaikinių architektūros šakų, kuri iš esmės veikiau yra anti tradicinė, nei tradicinių vertybių evoliucija.

Ne vien man ši baltoji architektūra atrodo mažai patraukli, esu kalbėjęs su japonais, kurie turėjo panašių minčių. Daug dalykų toje estetikoje atrodo yra kuriama vien dėl smagumo. Plano tikslas dažnai atrodo yra tiesiog būti kuo labiau kawaii. Mano minėti biurai turi pakankamai daug užsieniečių, kurie atvyksta dėl šios minimalios, švarios estetikos. Bet patys japonai dažniausiai alpsta dėl Peter Zumthor ar Louis Kahn architektūros. Atrodytų keista, bet pastarieji architektai yra žymiau labiau japoniški nei SANAA, Sou Fujimoto ar Junya Ishigami. Tai galima nesunkiai paaiškinti.

Japonų architektūra yra puiki dėl to, kad ji turi šaknis ir tradicijas nuo kurių gali atsispirti. Jie turi savo architektūros herojus ir legendas į kurias gali dairytis. Taip yra ne vien Japonijoje, kur Kenzo Tange turi būti visada paminimas, kalbant apie urbanistiką Tokijuje, Danijoje C.F. Møller su kitomis legendomis yra pagarbiai minimas šiuolaikinių danų architektų, o Belgijoje Juliaan Lampens pavardė yra savaime aiški. Tokiame architektūriniame bagaže yra ir tekstų, knygų. Japonijoje kiekvienas šviežias architektūros studentas turi perskaityti esė „In Praise of Shadows“.

Aštuoniasdešimties metų senumo tekstas (parašytas 1933) vis dar yra aktualus ir šiandien. Nėra daug tokių tekstų apie architektūrą, kurie būtų pakankamai universalūs ir neprastų svarbos per tiek metų. Nors Rem Koolhaas „Delirious New York“ yra turbūt pasaulinė architektūros klasika, bet jau dabar galima pradėti abejoti kiek šis manifestas apie „Culture of congestion“ bus į temą. O Junichiro Tanizaki kūrinys skaitosi lyg būtų parašytas užvakar.

Tas aktualumas gyvas ir dabar, nes tekstas buvo parašytas labai įdomiu metu – kai Japonija jau buvo pasirinkusi vakarietišką modernizavimosi kelią ir išryškėjo nesuderinamumas su vakarietišku modernumu ir japoniškomis tradicijomis. Ši konfrontacija egzistuoja ir dabar ir turbūt egzistuos dar labai ilgai, galbūt visada. Esė yra ne apie tai kas geriau – modernumas ar tradicija, bet apie tai kas yra Japonija.

Šešėliai yra visa ko esmė. Junichiro Tanizaki neįtikėtinai grakščiai piešia žodžius, įterpia pastraipas, prisimena istorijas. Esė kalbama apie šešėlių svarbą name, sode, tualete. Apie tai kaip sienos sugeria šviesą, kaip tradiciniai indai dera šiame šešėlių ir subtilios šviesos balanse. Kaip moterų kimono, makiažas ir odos spalva susilieja su tradicinio namo šešėliais. Trumpame tekste (apie 40 puslapių) grakščiai kalbama apie šešėlius tradicinėje kultūroje įtraukiant teatrą ir maistą. Nebūtina būti architektu, kad galėtumėte mėgautis esė, nes ji nėra apie architektūrą, bet apie šešėlius. O teksto pabaigoje net papasakojamas unikalus sushi receptas.

SANAA, Sou Fujimoto, Junya Ishigami kuria architektūrą kuri yra anti tradicinė, nes jie naikina šešėlius. Dėl tos pačios priežasties Peter Zumthor ir Louis Kahn yra labai japoniški, nes jie kuria šešėlius.

Nors ši esė nėra iš lietuviškos architektūros paveldo vytelių pintinės, ji galėtų atsirasti studentų literatūros sąrašuose. Tai apie ką ten yra kalbama yra visiškai universalu ir aprašyto atidumo, dėmesio niuansams būtų galima pasimokyti. Daugiau nei dviejų vakarų tekstui perskaityti neprireiks.

PDF esė versija – 4.35 MB
arba
Pirkti iš BookDepository.com – €6.63 (su pristatymu)

Kategorijos: Apžvalga.

Žymos: , , , , ,

Japonų pasipriešinimas Olimpiniam stadionui

Japonijos Nacionalinio Stadiono pirma versija
Nacionalinio Japonijos stadiono konkursą laimėjęs Zaha Hadid projektas ↑.

Krepšinio šalyje stadionų tema yra labai jautri – Lietuvoje neturime nė vieno normalaus stadiono. Geriausiu atveju turime pagerintus treniruotėms skirtus stadionus su keliomis vietomis stebėti kaip jaunieji Aleknos meta diską ar vietinė futbolo komanda spardo kamuolį per pelkynus. Bet kiekvienas bandymas pajudinti vieną ar kitą stadioną susilaukia didelio atgarsio. Nacionalinio stadiono griuvėsiai Vilniuje periodiškai sukelia nepasitenkinimo cunamius, idėjos užstatyti Vilniaus Žalgirio stadioną dirgina visuomenės užpakalį, o Kauno Dariaus ir Girėno stadiono atnaujinimo planai nuolat minimi tarp tuoj tuoj prasidėsiančių darbų, kaip ir nauji tiltai, keliai, kongresų rūmai, laisvės alėjos atnaujinimas… Tokie dalykai dedasi šalyje, kuri nelabai žino kam jai tie stadionai ir kas juose daroma. O dabar įsivaizduokime šalį, pavyzdžiui Japoniją, kuri turi surengti Olimpines žaidynes ir kuriai reikia naujo Olimpinio stadiono. Visuomenės ir architektų dėmesys natūralu yra kiek didesnis.

Architektai, sekantys naujienas, turbūt pastebi periodiškai architektūrinėje medijoje pasirodančias naujienas apie japonų nepasitenkinimą Olimpinio stadiono konkursą laimėjusios britų/irako architektės Zaha Hadid projektu lyg ji būtų kinų architektė. Iš esmės tik tiek ir pasakojama, bet niekas gerai nepaaiškina kodėl yra toks nepasitenkinimas. Vienur minima projekto kaina (apie 3 milijardus dolerių), kitur – pačio projekto dydis, kad jis yra netinkamas Tokijuje.

Kainos argumentą galima lengvai suprasti, nes Londono Olimpinis stadionas kainavo apie 850 milijonų dolerių, Pekino – 460 milijonų. Natūralu, kad tokioje geografinėje vietoje, kurioje yra Tokijas, statybos yra brangesnės. Nereikia pamiršti, kad japonai laukia didžiausio per 100 metų žemės drebėjimo Tokijo centre, kuris turėtų įvykti artimiausiu metu. Pastarąjį kartą, tas žemės drebėjimas sugriovė beveik visą miestą. Bet įvertinus tai, vargu ar 3 milijardai yra normali statybų kaina. Dabar kalbama apie perpus mažesnį biudžetą.

Jeigu su pinigais yra gana aišku, kiek painiau gali būti dėl kalbų apie stadiono dydį. Didieji japonų architektai Sou Fujimoto, Toyo Ito, Kengo Kuma, Fumihiko Maki labiausiai kritikavo stadiono mastelį. Turbūt visi, kurie nėra buvę Tokijuje įsivaizduoja didžiulius dangoraižius ir futuristinius filmus atkartojančias scenas gatvėse, juk tai yra didžiausias pasaulio miestas. Iš tikro tų dangoraižių nėra tiek daug, visur vyrauja itin smulkus mastelis ir didžioji miesto masė yra 2 aukštų individualūs namai.

Pirmas variantas laimėjęs konkursą
Pirmas variantas laimėjęs konkursą ↑. Modifikuotas variantas ↓.
Modifikuotas variantas

Naujas stadionas yra planuojamas seno 1964 metų Olimpiados stadiono vietoje. Šalia yra dar keli sporto infrastruktūros statiniai, vienas svarbiausių jų yra šiuo metu didžiausio Japonijos architektūros autoriteto Fumihiko Maki „Tokyo Metropolitan Gymnasium“. Įdomiausia, kad jis ir yra tas didysis balsas, kuris atstovauja Japonijos architektų bendruomenę. Sunku suprasti ar japonų architektai kritikuoja šį projektą tik dėl netinkamos programos ar po tuo slypi bandymas nuryti faktą, kad šalyje su daugybe garsių ir plačiai įvertintų architektų, nacionalinį stadioną projektuos užsienietė su išskirtiniu braižu neatspindinčiu jokių japonų tradicijų.

Fumihiko Maki projektas
Fumihiko Maki Tokyo Metropolitan Gymnasium ↑.

Rudenį buvau Fumihiko Maki paskaitoje, kurioje jis kalbėjo apie Olimpinį stadioną ir atsiliepė labai kritiškai. Po paskaitos aš ganėtinai nekorektiškai paklausiau ar jis yra prieš Zaha Hadid kaip projekto architektę, žinoma atsakymas buvo labai korektiškas – esmė yra programos ir pastato dydis. Bet pačioje paskaitoje kaip neigiami pavyzdžiai buvo pateikiami kiti Zaha Hadid projektai, todėl nepasitenkinimas ja kaip architekte tikrai egzistuoja.

Žinoma projekto autoriai jau nekis, tačiau pats projektas – taip. Ir jis jau pakito. Naujausiose iliustracijose galime matyti gerokai sumažintą pastato tūrį ir žymiai santūresnę išraišką. Gyvai apsilankius stadiono teritorijoje matyti keli įdomūs dalykai. Pirmiausia, senojo Olimpinio stadiono nematyti, jis visiškai neišsišoka panoramoje ir yra paskendęs tarp medžių, įsilieja į aplink supančius parkus. Todėl nenuostabu, kad japonai patyrė šoką išvydę Zaha Hadid pastatą-kalną. Naujas projektas panašu, turėtų geriau talpintis kontekste, galbūt net paliks daugiau žalumos. Antras įdomus dalykas, naujoji Zaha Hadid Olimpinio stadiono išraiška yra smarkiai panaši į šalia stovinčio Fuhimiko Maki pastato išraišką. Nenustebčiau jei tai buvo bandymas pamaloninti ir pritildyti garsiausią (realybėje tai labai tylų) protesto balsą. Horizontalių akcentavimas fasade kol kas atrodo net geriau ir elegantiškiau Fumihiko Maki projekte.

Nacionalinis Japonijos stadionas
Nacionalinis Japonijos stadionas
Dabartinis Nacionalinis Japonijos stadionas kontekste ↑.

Fuhimiko Maki projektas
Fumihiko Maki Tokyo Metropolitan Gymnasium ↑. Horizonatlės Zaha Hadid projekte ↓.
Horizonatlės Zaha Hadid projekte

Vargu ar Olimpinio stadiono projektas daugiau kis. Gandai iš projekto partnerės, didžiausios Japonijos architektūros kompanijos Nikken Sekkei sako, kad jau nebėra tokiems dalykams laiko reikia pradėti statyti. Nežinau ar protestavę architektai dabar yra patenkinti, turbūt vargu, tačiau jie iškovojo pergalę. Visuomenei stadionas kainuos beveik dvigubai mažiau, mieste jis bus bent šiek tiek santūresnis ir nuolankesnis. Gaila truputį tik Zaha Hadid, kuriai panašu teko priimti ne tik naują programą, biudžetą, modifikuoti estetiką, bet ir atlaikyti kritiką dėl iš esmės blogų konkurso sąlygų. Toks japoniškas dėmesys ir kokybės reikalavimas žada įspūdingą olimpiadą.

Kategorijos: Apžvalga.

Žymos: , , , ,

Google Earth 3D eksportavimas

Eksportuotas modelis

Stengiuosi vengti tokių praktinių-techninių patarimų, tačiau žinau, kad jie gali smarkiai pagelbėti architektams, todėl tegu nugula šis tekstas į interneto archyvus…

Prieš keletą metų dalinausi patarimu kaip gauti bet kurios pasaulio vietos DWG planą. Tikiuosi šis metodas jums padėjo tiek pat kiek ir man. Bet apetitas auga ir norisi vis daugiau nemokamai pasiekiamos informacijos, todėl šį kartą pasidalinsiu patarimu, kuris padės gauti bet kurios pasaulio vietos 3D modelį iš Google Earth. Pats šią informaciją radau Brian-Horning.com svetainėje, kurioje taip pat yra nuoroda ir į paprastesnį, bet tik su 3ds Max veikiantį, metodą. Jeigu nenaudojate 3ds Max, naudokite šį, sunkokai sukonfigūruojamą, bet gerai veikiantį būdą. Tiesa, tik Windows sistemoms.

1.

Įdiekite seną Google Earth (v5.0) versiją. Jeigu jau turite, Google Earth, galite nieko netrinti, tiesiog dar kartą įdiekite Google Earth v5.0 iš vienos iš šių nuorodų: nuoroda1 arba nuoroda2

Standartiškai Google Earth bus įdiegta į C:\Program Files (x86)\Google\Google Earth iš čia jums teks rankiniu būdų nukopijuoti visą katalogą Google Earth į C:\ diską. Nežinau ar tai yra visiškai būtina, tačiau originaliame tekste rašoma, kad tokiu būdu išvengiamos galimos problemos dėl neįprasto senoms programoms Program Files (x86) katalogo pavadinimo.

C:\Program Files (x86)\Google\Google Earth
į
C:\Google Earth

2.

Dabar įdiekite kitą programą GLIntercept. Ją galite gauti iš šių nuorodų: nuoroda1 arba nuoroda2. Po diegimo ji atsiras C:\Program Files (x86)\GLIntercept0_5 kataloge. Ir vėl, norėdami išvengti galimų problemų, nukopijuokime programos katalogą į C:\Program Files\GLIntercept0_5.

C:\Program Files (x86)\GLIntercept0_5
į
C:\Program Files\GLIntercept0_5

3.

Parsisiųskite OGLE priedą iš šios nuorodos: nuoroda1. Išskleiskite archyvą į C:\Program Files\GLIntercept0_5\Plugins\ katalogą. Po šio veiksmo turėtų atsirasti naujas OGLE katalogas. Ir visas adresas turėtų būti toks:

C:\Program Files\GLIntercept0_5\Plugins\OGLE

4.

Nukopijuokite “OpenGL32.dll” iš “C:\Program Files\GLIntercept0_5″ į “C:\Google Earth”.

5.

Nueikite į “C:\Windows\SysWOW64″ katalogą ir padarykite “opengl32.dll” failo kopiją. Šią kopiją pervadinkite į “opengl32.orig.dll“.

6.

Naują “opengl32.orig.dll” failą iš “C:\Windows\SysWOW64″ katalogo nukopijuokite į “C:\Google Earth”. Šiame kataloge turėtų būti “OpenGL32.dll” ir “opengl32.orig.dll” failai.

7.

Parsisiųskite paskutinį priedą iš šios nuorodos: nuoroda1. Išskleiskite viduje esantį “gliConfig.ini” failą į “C:\Google Earth” katalogą.

8.

Paleiskite Google Earth iš “C:\Google Earth” katalogo (googleearth.exe failas). Nueikite į Tools > Options ir pakeiskite Graphics Mode į OpenGL. Išsaugokite nustatymus ir išjunkite programą.

Ekrano nuotrauka

Konfigūravimas baigtas! Dabar belieka poros mygtukų paspaudimu gauti norimą 3D modelį:

9.

Vėl paleiskite Google Earth iš “C:\Google Earth” katalogo. Susiraskite jus dominantį vaizdą su 3D pastatais (Lietuvoje tai gali būti sunku). Kai matomas fragmentas jus tenkins, o pastatai bus užsikrovę (negriebkite viso miesto, nes ne visi pastatai bus užkrauti ir modelyje bus daug tarpų), paspauskite CTRL+SHIFT+F. Paspauskite šią klavišų kombinaciją keletą kartų iš eilės, kol pamatysite, kad Google Earth programa pakibo kelioms sekundėms.

10.

Kai po nedidelio pakibimo programa vėl pradeda veikti, nueikite į “C:\Google Earth” katalogą ir ten turėtumėte rasti ogle.obj failą. Šį failą galite importuoti į Rhino ar 3ds Max. Norėdami naudoti su SketchUp, teks viską bandyti eksportuoti iš Rhino ar 3ds Max į kitą formatą.

11.

Po failo importavimo, savo 3D programoje galite išvysti kažkokią nesąmonę ir jokių pastatų. Viskas tvarkoje, tiesiog ištrinkite tą matomą nesąmonę – pažymėkite matomus objektus pele. Tuomet pasinaudokite Zoom extents komanda (Rhino). Turėtumėte antrą kartą išvysti kažkokią nesąmonę – vėl ištrinkite pažymėdami objektus pele.

Ekrano nuotrauka

12.

Jeigu atsargiai trynėte nereikalingus objektus, antrą kartą pasirinkę komandą Zoom extents turite išvysti 3D modelį. Spustelėkite CTRL+A ir įveskite mastelį 1000000 (ar panašiai, paskui galėsite atrasti tikrą mastelį). Viskas.

Ekrano nuotrauka

Jeigu yra kažkokių neaiškumų ar netikėtų klausimų, bandykite atsakymus į juos rasti originalaus teksto komentaruose. Visą šį tekstą išverčiau ir visus failus patalpinau archata.lt serveryje archyvavimo tikslams, nes nežinia kiek originalus tekstas ir nuorodos gyvuos.

Kategorijos: Archyvuotas įrašas.

Žymos: , , ,

Apie šiuolaikinės architektūros grožį

IQ 51

Naujajame IQ žurnalo numeryje (Nr. 51) rasite mano tekstą (104-105 psl.) apie šiuolaikinės architektūros grožį. Priežastys kodėl dabartinė architektūra skiriasi nuo mūsų mylimų senamiesčių ir kokias vertes tas skirtumas kuria. Taip pat nekukliai išgirtas Processoffice Latvijos Nacionalinio muziejaus projektas.

„Juk, nors ir būtų saugiau, apsirengę su ledo ritulio apranga dviračiais nevažinėjame – tai būtų mažų mažiausiai kvaila. Šiuolaikinėje architektūroje yra kitaip. Senamiesčiai statyti taip, kad kiekvienas elementas būtų vertingas, kad kiekvieni laiptai būtų naudojami, o dabar didžiuliai pinigai investuojami į tuos architektūros elementus, kurių, tikimasi niekada neteks išbandyti. Senamiesčiai iš esmės nelegalūs pagal dabartines taisykles.“

Visą tekstą galite rasti IQ.lt svetainėje: http://iq.lt/komentarai/grazus-nes-saugus/

Kategorijos: Apžvalga.

Žymos: , , ,