Paveldas – skaitmeninės technologijos – ekonomika

Paskelbė Gegužė 8, 2013 11:19.

Gegužės 9 dieną, 16.00 val. VDU Menų galerijoje „101“ (Laisvės al. 53) įvyks skaitmeninio Lietuvos architektūros istorijos ir paveldo archyvo (www.autc.lt) pristatymas ir apskritojo stalo diskusija „Paveldas – skaitmeninės technologijos – ekonomika“.

Diskusijoje dalyvauja: Tomas S. Butkus, Tomas Krilavičius, Jūratė Tutlytė, Martynas Užpelkis, Kastytis Rudokas; moderatorius Vaidas Petrulis.

„The Telegraph“ 2012 metų duomenimis, Eifelio bokštas Prancūzijos ekonomikoje yra vertas 1200 mlrd. Lt (Lietuvos biudžeto pajamos 2012 metais ¬– apie 21 mlrd. Lt). Šis ir kiti pašaus lygio kultūros paveldo artefaktai savo miestams, regionams ir valstybėms duoda neabejotiną ekonominę naudą. Tačiau ar tokios valstybės kaip Lietuva, ar tokie miestai kaip Kaunas gali tikėtis materialinės naudos iš savo kultūrinio kapitalo? Galbūt yra teisūs tie, kurie visuomenės kuluaruose paveldosaugą apibūdina kaip ekonomikos plėtros trikdį?

Tvirtai manydamas, kad šiandien pasaulyje vis ryškesnį vaidmenį atliekančios skaitmeninės technologijos yra vienas iš galimų būdų sujungti disonuojančius paveldo procesų polius, KTU ASI „Architektūros ir urbanistikos tyrimų centras“ pristato skaitmeninę Lietuvos architektūros istorijos ir paveldo duomenų bazę (www.autc.lt) ir organizuoja apskritojo stalo diskusiją tema „Paveldas – skaitmeninės technologijos – ekonomika“.

Iki šiol viešojoje erdvėje kultūros paveldo ekonominis aspektas dažniausiai buvo siejamas su pajamomis iš turizmo. Tačiau atsižvelgiant į tinklinį dabartinės gyvensenos modelį, iškyla poreikis kalbėti apie kultūros išteklius kaip apie simbolinio kapitalo talpyklas, kurios gali būti aktyviai kuriamos ir panaudojamos pasitelkiant šiuolaikines technologijas. Renginyje kviesime diskutuoti, ar skaitmenizacijos procesai gali efektyviai prisidėti prie paveldo įprasminimo? Ar su šiais procesais susijusios vietos įvaizdžio kūrimo bei kitos rinkodaros strategijos galėtų paskatinti žvelgti į paveldosaugą kaip į ekonomiškai prasmingą bei kūrybišką procesą?

Renginys nemokamas.

Diskusija yra organizuojama įgyvendinant Lietuvos mokslo tarybos programos „Valstybė ir tauta: paveldas ir tapatumas“ projektą „Skaitmeninis Lietuvos architektūros istorijos ir paveldo archyvas“.

Daugiau informacijos apie renginį:
Kastytis Rudokas
El.paštas: kastytis.rudokas@ktu.lt
Tel.nr.: +370 663 62841
www.autc.lt

Kauną puola UNESCO

Paskelbė Gegužė 2, 2013 19:53.

Šiandien portale diena.lt pasirodė interviu su buvusiu Kultūros ministru, VDA dėstytoju, dabartiniu Lietuvos ambasadoriumi prie UNESCO Arūnu Gelūnu. Jame ambasadorius atskleidė artimiausią planą – įtraukti „Kauno ikikarinės moderniosios architektūros kompleksą“ į UNESCO paveldo sąrašus. Džiugu, pagaliau bus teisingai įvertinta Kauno architektūra ir ne kažkoks senovinis senamiestis kaip Vilniaus, bet modernus paveldas! Ne. Taip galvoja turbūt valdininkai, paveldoSAUGININKAI ir kiti, mažiau žinantys apie UNESCO žalą, žmonės. Iš tikro tai yra labai baisu. Tai vienas baisesnių dalykų galinčių nutikti miestui, jei jo teritoriją (Kuršių Nerija, Vilniaus senamiestis) įtraukia į tokį sąrašą. Teoriškai tai yra įvertinimas, pasaulinis pripažinimas ir turistų srautai (?), bet faktiškai tai yra taškas. Viskas. Ta miesto dalis ar visas miestas, teritorija yra nužudoma. Normalaus miesto esmė yra žmonės, nuolatinis kitimas, susigyvenimas su aplinka, labai sudėtingi, neatnarpliojami ryšiai tarp skirtingų miesto dalių, žinoma gerbiant praeitį, paveldą (čia žodis „paveldas“ reiškia ne kažkieno sugalvotą, nustatytą paveldą, bet visą paveldėtą visumą su gerais ir blogais dalykais). Įtraukus teritoriją į UNESCO sąrašą ji užkonservuojama, žmogus nustumiamas į šoną ir jam paskui diktuojama be kompromisų, ką jis gali ir negali daryti. Tie abejotini turistų srautai (kažin kiek žmonių aplanko Struvės geodezinį lanką) vargiai kompensuoja sustabdytas investicijas ar smarkiai apsunkintą plėtrą.

Rem Koolhaas jau prieš kelis metus pradėjo kalbėti apie saugojimo žalą. 2010 Venecijos architektūros bienalėje pristatyta CRONOCAOS ekspozicija ir panašiu metu skaityta nemažai paskaitų saugojimo žalos tema. Įdomu, kad jau 2010 metais apie 12% viso pasaulio teritorijos buvo saugomos zonos, kuriose kitimas ar kitaip sakant, normalus gyvenimas, nėra galimas arba yra apribotas. Informacija yra lengvai randama jei norite pasidomėti plačiau. Tačiau geriausiai visą mintį išsako iliustracijos. Žemiau pateikiu dvi iliustracijos iš CRONOCAOS, kurias pavogiau iš designboom.com.

„Damaskas naudojamas ir Damaskas saugojamas“. Nors tai nėra ta pati erdvė, bet matome kaip pasikeičia požiūris ir funkcija, kai teritorija tampa saugojama. Formaliai antras paveiksliukas yra puikus paveldo pavyzdys, viskas puikiai prižiūrėta, bet iš esmės tai yra kažkokia butaforija, kažkieno sugalvotos iliuzijos saugojimas, juk ta vieta niekada neatrodė taip, kaip ji atrodo dabar su tuo prašmatniu butiku, ten niekada nebuvo taip sterilu. Bet pagal saugojimo principus autentiška vieta turi būti, sutvarkyta, graži, be šiukšlių ir su besisukiojančiais turtingais turistais ir ne duok dieve pamatysi kokį murziną vietinį tipą! Kalbant apie murzinus vietinius tipus, įdomus pavyzdys yra Gadamesas Libijoje. Po senamiesčio įtraukimo į UNESCO sąrašus 1986, žmonės palaipsniui tiesiog išsikraustė ir paliko šią nuostabią namų, gatvių raizgalynę naujiesiems UNESCO gyventojams – turistams. Nėra taip lengva rasti nuotraukos iš šio senamiesčio, kurioje matytųsi žmonės.

Tas pats vyksta ir Kuršių Nerijoje, Vilniaus senamiestyje. Saugomos kažkokios susigalvotos iliuzijos kaip viskas turi atrodyti, nors tai visiškai prasilenkia su realybe. Iš esmės bet koks pasijudinimas ar normalaus miesto procesas tampa grėsme.

Požiūris į paveldą ir saugojimą turi keistis, nes kuo toliau, tuo labiau mes tampame apsėsti saugojimo. Pradedame saugoti vis naujesnius objektus ir kaip Rem Koolhaas yra taikliai pastebėjęs, jau priėjome tokį tašką, kai pradedame saugoti dar nepastatytus objektus. Statydami jau žinome, kad statome paveldą. Tokį pavyzdį turime ir tame pačiame Kaune – Žalgirio areną. Niekas to nėra sakęs ar gal net ir pagalvojęs, bet netiesiogiai galima jau buvo suprasti, kad tai kas statoma bus paveldas. Nenustebčiau jei netrukus po architekto mirties šis objektas bus oficialiai traktuojamas kaip paveldo objektas, tuomet tai būtų vienas kvailiausių paveldo pavyzdžių, kai būtų saugojama visiškai ne tai apie ką galvojama.

Šį rudenį vyks Kauno architektūros festivalis, kurio vienas iš kertinių programos punktų yra Kauno tarpukario architektūra. Labai įdomu, kokia pozicija bus išsakyta dėl saugojimo, ar bus išsakyta nuomonė dėl UNESCO. Aš naiviai tikiuosi, kad renginys architektams taps puikia proga susiburti ir pasipriešinti šiam miesto dalies išbrokavimui ir nurašymui. Tikiuosi, kad architektai nemano, kad šis Kauno paveldas yra užbaigta miesto dalis ir nebeturi teisės toliau gyventi ir keistis. Čia yra rimta, labai rimta grėsmė ir labai apmaudu, kad toks išsilavinęs žmogus kaip Arūnas Gelūnas to nesupranta.

Jurgis Rimvydas Palys – Kauno atmosfera

Paskelbė Gegužė 1, 2013 12:59.

Pokalbis su architektu Jurgiu Rimvydu Paliu LRT laidoje „Septynios Kauno dienos“ apie Kauno atmosferą. Penkiolika minučių apie miestietišką atmosferą, aukštą kokybę ir labai sveiką požiūrį į istoriją. Vargu ar daug jaunų architektų, apkeliavusių daug pasaulio, supranta kas yra miestas taip gerai, kaip Jurgis Rimvydas Palys, o požiūrio į praeitį galėtų pasimokyti daugelis paveldosaugininkų – atmosfera, socialiniai reiškiniai, o ne formalūs pastatų tūriai yra vertybė. Žinoma yra aštrių teiginių, kurie galbūt nėra labai teigiami, bet jei dar nepažįstate šio architekto, žiūrėdami įkvėpsite gaivaus oro gūsį.

Kritiškumo ribos Baltijos regiono architektūroje

Paskelbė Balandis 16, 2013 22:00.

Balandžio 18 d. (ketvirtadienį) Architektūros pokalbių fondas kviečia į paskutinįjį ciklo „Disidentikšumas architektūroje” susitikimą. Nacionalinėje dailės galerijoje susitiks pašnekovės iš Estijos, Latvijos ir Lietuvos. Jos pristatys skirtingas kritinių praktikų formas architektūroje, tapusias atsaku slogiai standartizuotos sovietinės architektūros kalbai. Diskusijoje taip pat bus aptarta kritiškumo sąvoka dabarties ir praeities architektūroje bei svarstoma, kaip disidentiškumo pozicija, dažnai siejama su nepriklausomybės judėjimais, galėtų būti naujai permąstyta ir pritaikyta Baltijos regione.

Iš Estijos atvykstanti pokalbio viešnia Ingrid Ruudi yra meno ir architektūros kritikė. Pašnekovė domisi architektūros ir meno sankirtomis, erdvinėmis praktikomis, kurios skatina kritiškumą bei įsitraukimą dalyvauti. I. Ruudi kuravo estų projektą „Gas Pipe” Venecijos architektūros bienalėje (2008 m.), instaliacijų miesto viešose erdvėse festivalį „LIFT11” Taline (2011 m.). Šiuo metu I.Ruudi tiria pereinamąjį 1980-1990 m. laikotarpį. Paskaitos metu I.Ruudi pateiks savo įžvalgas apie šį laikmetį Estijoje. Pranešėja pristatys kritinių pozicijų įvairovę neramumų ir pasikeitimų akivaizdoje: žlungant Sovietų Sąjungos režimui ir kylant nacionalinės valstybės atkūrimo viltims.

Antroji pokalbio viešnia iš Latvijos – Ieva Zibartė, architektė, rašytoja ir studijos Modernistai, užsiimančios dizainu, tekstais, parodų rengimu ir tyrimais, kūrybos vadovė. 2010 m. ji kuravo parodą „Už užuolaidos. Architektė Marta Stana“, kuri buvo skirta paminėti Rygos Dailės teatro 90-ąjį jubiliejų bei pagerbti teatro architektę Martą Staną. Už šią parodą I.Zibartė gavo prestižinį Latvijos Architektūros apdovanojimą. Paskaitos metu I. Zibarte papasakos apie savo tyrimus, atradimus ir istorijas, susijusias su pokario modernizmu Latvijoje. Taip pat aptars Baltijos šalių architektų ryšius su Vakarais ir pasidalins įžvalgomis, kokią įtaką šie ryšiai padarė regiono architektūriniam kontekstui.

Pokalbyje dalyvaus architektūros istorikė Marija Drėmaitė. Ji domisi XX a. architektūros socialiniais ir technologiniais kontekstais, dalyvauja Šiaurės ir Baltijos šalių moderniosios architektūros istorijos projektuose (vienas iš jų – modernizmas.lt), neseniai su kolegomis išleido knygą „Architektūra sovietinėje Lietuvoje“ (2012). Paskaitoje M. Drėmaitė svarstys, koks kritiškumas galėjo egzistuoti nelaisvoje visuomenėje, kokiomis formomis, kaip pastebimai, kokio atgarsio jis sulaukė, bei kokie buvo kitaip mąstančio architekto siekiai: savo kritiškumu praplėsti architektūros meno ribas ar kritikuoti politinį režimą ir ideologiją, ir ar šios pozicijos, apskritai, gali būti atsiejamos.

Susitikimą moderuos meno kritikė ir kuratorė Lolita Jablonskienė, pokalbis vyks anglų kalba, Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilniuje), pokalbio pradžia – 20 val. Renginys nemokamas.

Šį pavasarį Architektūros pokalbių fondo organizuojamame renginyje kviestiniai architektai, urbanistai, istorikai ir teoretikai siekia įvardinti bei išsamiau aptarti dabartinį architektūros ir politikos santykį. Prieš tai buvusių susitikimų metu buvo pristatytos Maskvos, Belgrado, Talino, Vilniaus ir Kauno architektūrinės praktikos, kurios dar socialistinės valdžios metu – aštuoniasdešimtaisiais – siekė praplėsti architekto profesijos ribas bei kvestionavo valstybės ir architekto, kliento ir užsakymo vykdytojo, ideologijos ir pastatytos formos santykius. Buvusių paskaitų vaizdo įrašai viešai prieinami Architektūros pokalbių fondo internetiniame puslapyje www.archfondas.lt

Vilen Kunnapu – Talino architektūros mokykla – brėžiniai, parodos ir pastatai

Paskelbė Kovas 25, 2013 23:45.



Trečiadienį (kovo 27d.), Nacionalinėje dailės galerijoje Architektūros pokalbių fondas kviečia į paskaitą, kurioje dalyvaus Estijos architektūros žvaigždė – Vilen Kunnapu. Žymusis architektas kartu su architektūros istoriku ir tyrėju Andres Kurg pristatys Talino architektūros mokyklos veiklą bei jos įtakas sovietmečiu.

1978 metų gegužės mėnesį Talino mokslų akademijos fojė buvo atidaryta paroda lakonišku pavadinimu: „Architektūros paroda 78“, kurioje pristatyti 14-os architektų, menininkų bei dizainerių kūriniai. Parodos dalyviai – vėliau pavadinti „Talino mokykla“ – rodė tuo laikotarpiu neįprastus darbus: Architektų sąjungos narių laidojimo vietos sutvarkymo projektą, apleisto plieninio konteinerio, pavadinto „Monumentu“, nuotrauką, žymaus amerikiečio vaikų pediatro Benjamino Spocko namo projektą, pristatė „Nematomos architektūros“ koncepciją bei demonstravo parodos dalyvių vestuvines nuotraukas. Paroda paskatino kritikuoti nelanksčius reikalavimus pastatams, masinę sovietinę statybą, standartizaciją ir modernistinį miestų planavimą bei pradėti viešą pokalbį apie architektūros vaidmenį visuomenėje ir kultūros srityje.

Ketvirtajame disidentiškumą architektūroje nagrinėjančio ciklo susitikimo metu bus kalbama apie „Talino mokyklos“ architektų veiklą XX amžiaus 8-9 dešimtmečiuose: nuo pasivaikščiojimų ir hepeningų apleistose miesto vietose iki filmų, skaidrių peržiūrų ir piešinių. Šiomis šiuolaikinio meno formomis buvo siekiama pertvarkyti aplinką ir skatinti oficialios institucionalizuotos architektūros kritiką. Paskaitoje taip pat bus aptariama tuo laikotarpiu išryškėjusi priešprieša tarp architektų ir oficialių architektūros įstaigų.

Susitikime dalyvausiantis „Talino mokyklos“ atstovas Vilen Kunappu pastaruosius keturis dešimtmečius yra įvardijamas kaip vienas iš svarbiausių Estijos architektų bei vienas pirmųjų postmodernizmo teoretikų. Jis yra daugelio išskirtinių pastatų autorius Estijoje ir užsienyje. Tarptautinį pripažinimą V. Kunappu pelnė dar sovietmečiu, kartu su Ain Padrik laimėjęs Laplandijos universiteto Arkties centro (Rovaniemis, šiaurės Suomija) bei Los Andželo (JAV) miesto centro planavimo projektus. Estijai atgavus nepriklausomybę, V. Kunappu įkūrė architektūros studiją „Künnapu & Padrik“. Tarp daugelio studijos įgyvendintų projektų – „raigės bokštas“ Tartu, Viru centras bei SAS Radisson viešbutis Talino centre. Architektas aktyviai dalyvauja tarptautinėse parodose: Taivano dizaino (2005m.), Venecijos Architektūros bienalėje (2006, 2008 m.) ir Londono Architektūros festivalyje (2010m.). V. Kunappu taip pat dėsto (2006 – 2007 m. – Tartu universiteto profesorius), rašo architektūros bei meno kritikos temomis, domisi metafizine tapyba bei egzistencine filosofija.

Antrasis šio susitikimo svečias, Andres Kurg, dirba Estijos dailės akademijos meno istorijos fakultete. Jis tiria 7-8 dešimtmečių architektūrą ir dizainą, jų santykį su to laikmečio technologiniais išradimais bei pokyčiais kasdieniniame gyvenime Sovietų Sąjungoje. Taip pat domisi architektūros bei dizaino ir alternatyvių meno praktikų sankirtomis. Jis yra knygos Environment, Projects, Concepts. Architects of the Tallinn School 1972–1985 (Estijos architektūros muziejus, 2008) redaktorius ir bendraautorius. A. Kurg bendradarbiavo su Lietuvos Šiuolaikinio meno centru, prisidėdamas prie 10-osios Baltijos tarptaunio meno Trienalės katalogo „Vilniaus istorijų knyga: Tariama X Baltijos Trienalės Antologija“ (ŠMC, 2010) sudarymo. Taip pat buvo vienas iš Nacionalinėje dailės galerijoje surengtos parodos „Mūsų metamorfiškoji ateitis. Dizainas, techninė estetika ir eksperimentinė architektūra Sovietų Sąjungoje 1960-1980 m.“ kuratorių (2011-2012 m.).

Susitikimą moderuos architektė ir teoretikė Ines Weizman, pokalbis vyks anglų kalba, Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilniuje), pokalbio pradžia – 20 val. Renginys nemokamas.

Šį pavasarį Architektūros pokalbių fondo organizuojamame renginyje kviestiniai architektai, urbanistai, istorikai ir teoretikai siekia įvardinti bei išsamiau aptarti dabartinį architektūros ir politikos santykį. Prieš tai buvusių susitikimų metu buvo pristatytos Maskvos, Belgrado, Vilniaus bei Kauno architektūrinės praktikos, kurios dar socialistinės valdžios metu – aštuoniasdešimtaisiais – siekė praplėsti architekto profesijos ribas bei kvestionavo valstybės ir architekto, kliento ir užsakymo vykdytojo, ideologijos ir pastatytos formos santykius. Buvusių paskaitų vaizdo įrašai viešai prieinami Architektūros pokalbių fondo internetiniame puslapyje www.archfondas.lt



,