Skip to content

Architektūrinė tuštėjančios Lietuvos strategija

Alexander Gronsky - Pastoral_03

Ateinant naujai vyriausybei kilo noras užsiminti apie labai svarbų mūsų ateičiai procesą – šalies gyventojų mažėjimą iš architektūrinės ir urbanistinės pusės. Šis naujas tekstas yra apie tai, kad mums reikia architektūrinės tuštėjančios Lietuvos strategijos. Ar tokia strategija nedubliuotų miestų bendrųjų planų, kuriuose yra numatyti sprendiniai dešimtmečiui į priekį? Ne, visiškai ne. Visi didieji miestai turi bendruosius planus, kuriuose numatoma ateities vystymo prioritetai ir strategijos. Pavyzdžiui Kaunas turi tokį reikalą iki 2023 metų. Tačiau, kaip tradicija, šie planai yra reaktyvūs ir visiškai nesiorientuoja į ateitį. Bestuburiškai nupaišytos koncepcijos tiesiog legalizuoja tai, kas vyksta savaime. Juk į koncepcinius planus įtraukus chaotiškai plėtojamus projektus, atrodo, kad chaoso nėra, nes viskas vyksta pagal planą.

Naujoji architektūrinė tuštėjančios Lietuvos strategija galėtų iš tikrųjų orientuotis į ateitį. Demografinėmis prognozėmis paremta strategija, būtų gana tiksli ir ateityje pagaliau stabilizavus gyventojų skaičių ar jam net pradėjus augti, sukurtų puikų, efektyvų pagrindą plėtrai. Apie ką konkrečiau ji galėtų būti ir kokius klausimus spręstų, skaitykite naujame tekste 15min.lt portale.

Taip pat galite perskaityti anksčiau publikuotus tekstus šia tema: Besitraukiantys miestai: Tokijas apie teoriją/strategiją kurtą tuštėjančio Tokijo pagrindu ir Konfliktiškumo balansas daugiabučių kvartaluose arba o kas dar jei ne renovacija? apie strategiją dirbti su sovietinių daugiabučių kvartalais.

Iliustracijai panaudota Alexander Gronsky nuotrauka iš serijos Pastoral.

Kategorijos: Kritika.

Žymos: , ,

Kas teisūs dėl Kelių policijos pastato?

Buvusi Kelių policijos būstinė Giraitės gatvėje

Naujas tekstas apie meksikietišką melodramą Giraitės gatvėje 15min.lt portale.

Šis pastatas ryškiai demonstruoja norą daugiau nebekurti sovietinių raudonplyčių standartinių dėžučių ir bandymą priartėti prie Vakarų. Todėl paradoksalu, kad visuotinis noras atsikratyti sovietinio palikimo naikina pastatą, kuris būtent tai ir žymi.

Nuotrauka iš archmap.lt.

Jeigu nenorite praleisti nė vieno naujo teksto, sekite archata.lt Facebook tinkle.

Kategorijos: Kritika.

Žymos: , , ,

Libeskindo „Felicita“

Libeskind studijos projektas

Praėjusio penktadienio rytą visiems architektams Lietuvoje susuko vidurius. Įvyko tai, ko niekas nesitikėjo. Pastato Konstitucijos 18b konkursą laimėjo Daniel Libeskind studijos projektas. Visi klausė savęs: kaip galėjo nutikti taip, kad laimėjo apskritai net nevertintinas darbas? Konkurso recenzentu dėl nepaaiškinamų priežasčių tapęs muzikantas A. Kaušpėdas spaudoje komentavo, kad jam „šis pastatas kaip svajonė“. Jeigu šį komentarą galima būtų nurašyti dainininko nesusipratimui, tai Lietuvos architektų sąjungos pirmininko Mariaus Šaliamoro sapalionė vertė ieškoti raminamųjų: „Man asmeniškai labai džiugu, kad Vilniuje atsiras kitos kategorijos architektūros objektas, neabejotinai išliksiantis ateinančioms kartoms, kaip naujo požiūrio, naujos epochos architektūroje ženklas. Šis projektas pakels kartelę visiems sostinės architektūrinės kalvos teritorijoje ateityje statomiems objektams“. Maždaug tokiais komentarais ir argumentais turėjo tenkintis visuomenė. Platesnio paaiškinimo, kodėl šis pastatas geresnis, nei kiti nebuvo. Todėl tenka parašyti viešą ir nepriklausomą Daniel Libeskind studijos Konstitucijos 18b projekto recenziją, kuri, tikiuosi, padės argumentuotai suprasti šio projekto tikrąją vertę.

Recenzija yra padalinta į dvi pagrindines dalis – subjektyvią (architektas, pastato išraiška) ir objektyvią (funkcinė pastato analizė). Dėl laiko stokos neanalizuosiu kitų konkursui pateiktų projektų, tik argumentams pagrįsti palyginsiu tam tikrus skirtingų projektų elementus.

Architektas ir pastato išraiška

Architektas

Daniel Libeskind
↑ Daniel Libeskind. Iš artinfo.com

Daniel Libeskind yra pasaulinio garsumo antrarūšė/trečiarūšė žvaigždė. Tai yra Scorpions, Modern Talking, Al Bano & Romina Power lygio architektas dabar dažnai rengiantis turus po postsovietines šalis. Viskas ką apie jį žinome, tai kad jis laimėjo 1988 metais surengtą Berlyno žydų muziejaus konkursą ir vėliau šį pastatą realizavo. Todėl tikėtina, kad kurdamas šį projektą jis galėjo klausytis tuo metu šviežiai išleistos Al Bano & Romina Power dainos „Felicita“ ar Scorpions „Rythm of Love“. 1988 metais Niujorko Modernaus meno muziejuje taip pat buvo surengta dekonstruktyvistų architektūros paroda, kurioje tarp daugelio žymių architektų buvo ir Daniel Libeskind. Po šios parodos, daugelio dalyvavusių architektų stilius smarkiai evoliucionavo (juk dabar net sunku pagalvoti, kad Zaha Hadid ir Rem Koolhaas kažkada kūrė ir mąstė labai panašiai), tik ne Daniel Libeskind, kuris dabar tapo savo paties parodija. Jo architektūrinis stilius, kaip ir minėtų grupių muzika, iki šių dienų nelabai progresavo. Daniel Libeskind iki šiol groja savo geriausių hitų popuri, o publika, kad ir menkesnė, vis tiek susirenka.

Tai nėra iš piršto laužta kritika. Architekto Wikipedia puslapyje net yra atskiras skyrelis kritikai, kuriame surinkti pasaulyje puikiai žinomų leidinių ir garsiausių architektūros kritikų tekstai. Los Angeles Times architektūros kritikas Christopher Hawthorne konstatuoja visišką architekto stagnaciją: „Anyone looking for signs that Daniel Libeskind’s work might deepen profoundly over time, or shift in some surprising direction, has mostly been doing so in vain“.

Garsus New York Times architektūros kritikas Nicolai Ouroussoff kalba net ne apie stagnaciją, o praktiškai kritimą veidu į purvą: „For those who admired Daniel Libeskind’s early work, his recent trajectory has been painful to watch. After soaring to stardom in 1999 with the evocative zigzagging form of his Jewish Museum in Berlin, he has suffered humiliation in his role as master planner at ground zero.“ Būtent urbanistinis planas arba su juo įvykęs visiškas nesusipratimas, per teroro aktą nugriautų Niujorko bokštų dvynių teritorijai, buvo tas momentas po kurio Libeskind žvaigždė krito. Vystytojai jo pasiūlytą idėją pasitvarkė kaip jiems geriau, o architektas gavęs nedidelę kompensaciją užsičiaupė. Stebint naujausius architekto projektus, galima spėti, kad šį nekilnojamo turto vystymo būdą jis toliau sėkmingai praktikuoja. Dabar jau retai galima išvysti Daniel Libeskind pirmo ryškumo architektūros žvaigždžių kompanijoje, juk Madonna nesitrina kartu su Modern Talking.

Pastato išraiška

Astanos panorama
↑ Astanos panorama. Iš futbolgrad.com

Daniel Libeskind pasiūlyta Konstitucijos prospekto 18b pastato išraiška tęsia dešiniojo kranto dubajizaciją. Jeigu kažkam šis žodis gali sukelti teigiamų asociacijų, pakeiskime jį į astanizaciją. Dešiniajame Neries krante jau dabar yra nemažai chaoso, kurį aiškiai suvokė G. Natkevičius ir R. Palekas pasiūlę visiškai neutralius foninius dangoraižius. R. Paleko kolektyvas žengė dar toliau ir išvis užstojo įmantrų Europos dangoraižį. Tokie poelgiai atspindi vakarietiškas tendencijas ir mąstymą – Londono Sityje numatyti nauji dangoraižiai taip pat yra visiškai ramių, paprastų formų, bando kuo mažiau konkuruoti su išraiškingais istoriniais pastatais. Daniel Libeskind aiškiai pasigesdamas Žaliojo tilto skulptūrų (beje kaip ir Studio Fuksas), pasiūlė Vilniui grąžinti šiek tiek slaviškos išraiškos. Pastato tūris konkuruoja su netoliese esančia Vilniaus Šv. Arkangelo Rapolo bažnyčia, tai akivaizdu palyginus su Rolando Paleko studijos darbu.

Libeskindo studijos darbas
↑ D. Libeskind studijos darbas

Paleko studijos darbas
↑ Paleko ARCHstudijos darbas

Iki pat žemės besitęsiantis šlykštaus violetinio tono stiklinis fasadas garantuoja, kad pastatas nuo pat pirmųjų centimetrų spinduliuos korporacinę biurų pastato energiją. Galite būti garantuoti, kad neatskirsite – pirmajame aukšte biurų patalpos ar restoranas. Taip pat abejonių kelia stipri, vientisa aukštybinė pastato dalis. Pirmuose šešiuose aukštuose bus įkurtas viešbutis, kurio reikalavimai langams gali skirtis nuo biurų dalies, todėl labai tikėtina, kad realybėje atsiras akivaizdus skirtumas tarp funkcijų ir stipraus vertikalumo nebeliks. Fasado išraiškos iš vakarinės Konstitucijos prospekto pusės net Palmira nesugebėtų paaiškinti. Ta fasado prielipa kompoziciškai ir funkciškai yra nepaaiškinama.

Libeskind studijos darbas
↑ Fasadas iš vakarinės Konstitucijos prospekto pusės

Funkcinė analizė

Pastato prieigos

Libeskind studijos planas
↑ Teritorijos planas

Pastatas yra pamautas ant Baltojo tilto ašies, vedančios į Europos aikštę. Stengiantis nepertraukti šios judėjimo krypties, pirmajame aukšte formuojamas atviras pasažas, kuris dalina pastatą į dvi dalis – žemutinę (6 aukštų) ir aukštybinę (18 aukštų). Ties šiuo pasažu maždaug ir baigiasi visos pastangos suformuoti darnią ir patrauklią aplinką visuomenei. Aiškinamajame rašte minima, kad „žmonių su fizine negalia laisvas ir nevaržomas judėjimas užtikrinamas visoje teritorijoje“, tačiau nei plane, nei pastato vizualizacijose neįmanoma įžvelgti jokių pandusų neįgaliesiems. Vienintelė galimybė jiems keliauti per teritoriją išvengiant laiptų – kilti/leistis dviračių taku. Projektavimas žodžiais tęsiasi ir kalbant apie kitus aplinkos elementus: „pietvakarinėje sklypo dalyje numatomas atraktyvus pastato akcentas – žalioji zona su vaikų žaidimų aikštelėmis ir atviralauko infrastruktūra“. Plane net schematiškai nėra nupiešta jokia žaidimų zona, o vizualizacijose toje vietoje pavaizduoti betoniniai borteliai.

Vaikų žaidimų zona
↑ Kažkur čia turėtų būti vaikų žaidimų aikštelės

Automobilių pateikimas formuojamas iš Konstitucijos prospekto pusės. Prie viešbučio ir biurų fojė formuojama automobilių privažiavimo zona, kuri kerta formuojamą Baltojo tilto ir Europos aikštės ašį. Tai nėra idealus sprendimas, tačiau eismas šioje zonoje turėtų būti neintensyvus ir lėtas, todėl neturėtų sukelti didelių problemų pėstiesiems. Automobilių srauto organizacija kelią klausimų, ypač vienpusio ir dvipusio eismo susikirtimas posūkyje – tikrai ne idealus sprendimas. Nors aiškinamajame rašte kalbama apie 4 žvaigždučių viešbutį, pagal plane parodytą eismą, autobusų privažiavimas gali būti neįmanomas dėl staigių posūkių, ką kalbėti apie parkavimą, kurio išvis nėra. Neaišku kaip su dviračių parkavimu, greičiausiai jis yra rūsyje – niekur nėra parašyta kiek dviračiams skirta vietų.

Pirmas aukštas

1a planas
↑ Pirmojo aukšto planas

Pirmajame aukšte pėsčiųjų pasažas skiria pastatą į dvi dalis – viešbučio fojė su restoranais ir biurų fojė su parduotuvėmis. Logiškas ir aiškus funkcinis padalinimas. Toliau – niekas neaišku. Nei biurų, nei viešbučio dalyje nepažymėtas joks pagalbinis aptarnavimas, vadinasi, visi rakandai į viešbučio kambarius ir biurus keliaus per bendrus įėjimus ir fojė, o pagal žymėjimą plane galima suprasti, kad arba nėra jokių specialių didesnių gabaritų liftų aptarnavimui arba visi liftai yra tokie (kas būtų neracionalu). Taip pat liftų skaičius kelia klausimų, nes praktiškai visi kiti konkurse dalyvavę architektai, kurie pasiūlė analogiškas tūrines schemas – vienas žemas ir vienas aukštas pastatai (Arrow, Paleko ARCHstudija, G. Natkevičus ir partneriai), turėjo daugiau liftų, tik PLH Arkitekter pasiūlė tiek pat – po tris liftus viešbučiui ir ofisams, bet jų viešbučio planas yra nepalyginamai kompaktiškesnis nei Daniel Libeskind studijos.

Pirmojo aukšto plane išlenda dar daugiau ylų iš maišo. Aiškinamajame rašte kalbama apie panoraminę terasą: „Ši terasa atvira visuomenei, tačiau taip pat siūloma uždariems renginiams su pilno aptarnavimo galimybėmis“. Puiku, tačiau neįmanoma. Įprastai panašaus tipo pastatuose, panoraminė terasa priskiriama viešbučiams ir visas pateikimas organizuojamas per jų fojė (ar apskritai atskirą, dedikuotą įėjimą). Biurai turi griežtą lankytojų kontrolę, fiksuotą darbo laiką, kai tuo metu viešbučiai dirba visą parą ir yra atviresni visuomenei. Šiame, Daniel Libeskind studijos projekte, viskas daroma atvirkščiai – į panoraminę tersasą galima patekti tik per biurų fojė ir tik naudojantis tais pačiais liftais kaip ir biurų darbuotojai. Kas reikštų, kad bet koks prašalaitis lengvai galėtų klaidžioti po šiame pastate įsikūrusiais biurų patalpas. Jeigu šioje terasoje sumanytų įsikurti kavinė, jos aptarnavimas komplikuotų biurų veiklą. Jeigu renginius stogo terasoje aptarnautų restoranas pirmajame aukšte – jis turėtų visas gėrybes iš virtuvės tempti per viešbučio fojė, atvirą pasažą ir biurų fojė. Sunku rasti planą, kuris turėtų mažiau logikos negu šis.

Viešbutis

Viešbučio planas
↑ Viešbučio planas

Kambarių planas yra stebėtinai racionalus, turint omenyje įmantrią pastato formą. Tačiau pats aukšto planas, net ir matant didžiules architektų pastangas padaryti jį logišką yra painesnis už labirintą Kubriko „Švytėjime“. Nežinia kiek laiko gali užtrukti bandymas rasti kambarį tolimajame kampe. Viešbučio aukšto plane taip pat galima išvysti pavyzdinį architektūrinį pirstelėjimą – prie vienos laiptinės pažymėtą vienintelę techninę šachtą. Būtų labai įdomu išvysti kaip per šį siaurą tarpą bus išvedžiotos visos reikalingos komunikacijos ir kaip techniniai darbuotojai galės ją pasiekti. Taip pat ši techninė šachta neegzistuoja pirmo aukšto plane, todėl kyla klausimas kam yra skirtos techninės patalpos rūsyje, jeigu jos neturi jokio ryšio su pastatu. Architektai galėjo šios šachtos išvis nerodyti, tuomet gal dar būtų galima kažkaip diskutuoti apie eskizinį projekto lygį, bet ji yra parodyta – vadinasi buvo bandoma apie kažką galvoti, neaišku ką. Paprastai aukštesnės klasės viešbučių operatoriai pageidauja atskirų aptarnavimų liftų (kurių kaip aptarėme čia nėra), šalia kurių viešbučio aukštuose būtų patalpos patalynei ir kitiems rakandams. Šiame projekte yra keletas galimai tokių patalpų, tačiau labai neracionaliniai ir nelogiškai toli nuo liftų.

Biurai

Biurų planas
↑ Biurų planas

Biurų planai yra lengviausia projekto dalis. Visa esmė yra racionalus judėjimo (liftų, laiptinių) branduolys ir teisingi atstumai iki langų. Kadangi liftai jau buvo pakomentuoti, jokių techninių šachtų nėra numatyta (matyt biuruose nėra nei šildymo, nei vėdinimo, nei elektros), o atstumai nepažymėti – sunku kažką daugiau komentuoti.

Išvados

Galima būtų reikšti pretenzijas dėl tokio priekabumo, tačiau jeigu Marius Šaliamoras kažką svaigsta, kad „šis projektas pakels kartelę“ – tuomet ieškokime tos kartelės. Galima būtų sakyti, kad tai yra menkos pastabos ir tai tik eskizinis, konkursinis projektas, tačiau kiti konkurso dalyviai pateikė žymiai detalesnius projektus su veikiančiais sprendimais. Daug loginių klaidų rodo visišką nesusivokimą ir nusispjovimą į kontekstą. Šis darbas apskritai yra gana žemo lygio. Visos pastabos buvo apie dalykus, kuriuos aukšto lygio architektai užsimerkę padarytų. Kai kurias problemas, kaip technines šachtas, viešbučio pagalbines patalpas, autobusų parkavimą nesunku išspręsti, tačiau nesusipratimas su stogo terasa, sufleruoja, kad vienintelis sprendimas bus jos panaikinimas, o fasado išraiška realizavus gali būti visiškai kita. Todėl daug elementarių klaidų, gali radikaliai koreguoti ar išvis sabotuoti projekto idėjas – net ne idėjas, o blogai nukopijuotas standartines klišes. Jeigu kalbame apie pasaulinio lygio žvaigždę ir naujus pasaulinius standartus, tai galbūt ir vertinkime tuos darbus akyliau, Mariau?

Pats architektas ir jo pasiūlyta išraiška yra kažkoks Avtoradio Diskoteka 80 koncertas dešiniajame Neries krante. Jokios nuovokos apie pasaulines tendencijas ir kontekstą. Matyt A. Kaušpėdui, M. Šaliamorui tokie koncertai primena jaunystę, gerus studentiškus laikus, todėl patinka. Koncerto organizatoriai džiaugiasi prikalbinę „tokią žvaigždę“ apsilankyti mūsų Gedimino kalno papėdėje.

Žiūriu dabar įsijungęs tą Al Bano 2011 metų koncertą Maskvoje – apsirengęs kažkokią Kauno automobilių turgaus pardavėjo striukę, džinsus, pasirišęs šaliką, nekoordinuotai staiposi jis pagal fonogramą, tik dainos pabaigoje bando užtraukti gyvai. Dėl nesuvokiamų priežasčių pradeda daryti atsispaudimus – gal nori parodyti, kad dar turi energijos. Aplink kažkokia sportinių šokių grupė. Ir Felicita, nes ką daugiau jis gali uždainuoti? Tai yra Libeskindas. Tai yra Vilniaus dešinysis krantas.

Libeskind studijos aiškinamasis raštas
Libeskind studijos planšetai

Visus konkurso darbus galite rasti Architektų sąjungos svetainėje.

Kategorijos: Analizė, Kritika.

Žymos: , , , ,

Kelių policija – taip gimsta legendos

Pruitt Igoe griūtis

Prieš 44 metus mirė modernizmas. Arba bent taip skambiai pasakė architektūros kritikas Charles Jencks, kai Misūryje buvo nugriautas Pruitt–Igoe gyvenamasis kompleksas. Šis 33 blokų kvartalas nebuvo pats gražiausias modernizmo pavyzdys, nebuvo ir paskutinis modernizmo statinys, tačiau jis skambiausiai krito. Suprojektuotas architekto Minoru Yamasaki (to paties, kuris sukūrė nepralenkiamus Pasaulio prekybos centro bokštus-dvynius Niujorke) pagal visas modernizmo tradicijas – didelės atviros žalios erdvės, atskirtas automobilių ir pėsčiųjų eismas, vertikalūs gyvenamieji blokai – kvartalas neišgyveno nė 20 metų kai buvo pradėtas lyginti su žeme. Šio skubaus naikinimo priežastis – kvartale įsigalėjęs visiškas chaosas, panašus į vaizduojamą filme „Aukšta klasė / High-Rise“ (premjera Lietuvoje Balandžio 29 d.), smurtas, sugedę liftai, šiukšlės, klasių kova. Tačiau kaip architektūros kritikas Rowan Moore reziumavo – nors tai yra naivios modernizmo logikos nesėkmė, architektūra negali daryti tokios didžiulės įtakos žmonių gyvenimui nei į blogą, nei į gerą. Prie tokio Pruitt–Igoe nuopolio prisidėjo ir ekonomika, ir politika, ir žmonių nusistatymai.

Natūralu, kad po šios „mirties“, turėjo kažkas gimti, todėl gimė postmodernizmas. Mažai visuomenės mėgstamas stilius, turbūt tik brutalizmas yra labiau atgrasus. Šio stiliaus epochoje Lietuvoje iškilo Kęstučio Pempės ir Gyčio Ramunio Kelių policijos pastatas Vilniuje, kuris praėjus 31 metams, artimiausiais mėnesiais bus nugriautas. Audrys Karalius parašė šiam pastatui epilogą, kuriame išdėstė jo įtaką architektams: „Galingai užtaisyta prisukamoji postmodernizmo bomba varė kraują į jaunas galvas – visi norėjome daryti taip gerai, kaip Jie. Kaip Pempė ir Ramunis“. Vilniaus meras Remigijus Šimašius labai paprastai Facebooke paklausė „kam gražus šis pastatas“ ir susilaukė beveik 500 komentarų. Rimta profesionalų diskusija užvirė ir Mato Šiupšinsko Facebooke, kur buvo išsamiau diskutuota dėl pastato postmodernizmo ir svarbos.

Nors architektams visišką pasipiktinimą sukėlė Šimašiaus „kam gražus šis pastatas“ (juk architektūra nėra vien grožis), iš tikro tai labai geras klausimas. Jis nėra klasikinio grožio pastatas, tai modernaus grožio, grožio, apie kurį reikia skaityti gilintis ir suprasti, kad galėtum įvertinti. Lygiai taip kaip ir modernų meną. Todėl natūralu, kad tas „grožis“ dažnai yra tik profesionalams įkandamas. Visiškai suprantu merą ir didžiąją dalį komentuotojų, kuriems Kelių policijos pastatas yra negražus – todėl negaila griauti. Deja, bet praktiškai visi šiuolaikiniai pastatai yra kuriami pagal tokius pat „grožio“ standartus ir anksčiau ar vėliau susidurs su tokiomis pat dilemomis.

Ed Lederman fotografija
„Negražus“ naujasis Whitney muziejus Niujorke. Ed Lederman fotografija ↑

Nesu šio pastato fanas, net nelabai ką apie šį pastatą ir težinojau prieš paskelbiant, kad jis bus nugriautas – turbūt kaip ir daugelis. Bet dabar iš Audrio Karaliaus teksto, diskusijų internete sužinojau daug įdomių dalykų ir visa tai tik dėl to, kad jis bus nugriautas. Kelių policijos pastatas turi lengvo postmodernistinio naivumo, įžūlumo, atsigręžimo į istoriją – tai daugiau negu tik 1985 metų architektūriniai Lietuvos architektų idealai… Dėl pastato grožio galima diskutuoti, bet tikrai graži jo idėja, graži jo istorija. Iš to kyla natūralus klausimas – ar gražiai idėjai ir gražiai istorijai būtinas fizinis pavidalas? Jis žinoma tikrai padėtų, bet jeigu kito kelio jau nebėra, idėja, istorija gali gyventi ir be jo. Aš pats apie šį pastatą nieko papasakoti negaliu, bet galbūt tie kas turi įdomių pasakojimų, galėtų pradėti/toliau jais dalintis.

Kartais, tik kartais, pastatai tampa legendomis. Ir kartais tomis legendomis tampama nugriovus pastatą – Pruit-Iggoe Misūryje, Kowloon aptvertas miestas Hong Konge, Okura viešbutis Tokijuje (tuoj grius) – visi šie pastatai tapo legendomis arba žymiai didesnėmis legendomis, kai buvo nugriauti.

Šį penktadienį, antrą valandą, įvyks susitikimas prie Kelių policijos pastato (Giraitės g. 3, Vilnius). Galbūt jis padės pasiekti, kad po griūties šis pastatas taps dar svarbesnis ir geresnis negu yra dabar. Galbūt turėsime moderniąją lietuvišką architektūros legendą, apie kurią man kažkas būtų pasakojęs universitete, kurią aš galbūt būčiau studijavęs, kaip šiuolaikinės architektūros klasiką. Kas svarbiausia – legendoms kūnas nėra būtinas, jos inspiruoja pasakojant iš lūpų į lūpas, interpretuojant, mistifikuojant, idealizuojant – tam kūnas trukdytų. Šis pastatas turi gerą istoriją, galbūt ji taps dar geresnė, kai jo nebeliks.

#keliupolicijoslegenda

P.S. Taip, tekste sąmoningai nėra nė vienos pastato nuotraukos.

Kategorijos: Kritika.

Žymos: , , , ,

Apie Agilą

12471901_1111716018861815_3075691376960339081_o

Šio mėnesio „Statyba ir achitektūra“ (SA) numeryje galima rasti straipsnį apie prieš keletą metų vykusio Nidos Agilos kultūros centro konkurso peripetijas. Kaip jau rašė Pilotas.lt, ši, jau senokai pamiršta tema, atgijo, kai staiga Gintaro Čaikausko vadovaujama komanda (konkurse užėmusi ketvirtąją vietą) gavo pasiūlymą projektuoti pastatą. SA tekste be visų kitų, galima rasti ir mano komentarą, kuris buvo pateiktas kiek užapvalintais kampais. Manau yra svarbu išlaikyti stačius kampus, todėl čia pateikiu pilną komentarą šią tema:

Neringos miesto savivaldybė, jau ne kartą pademonstravusi savo neprofesionalumą unikalios Kuršių nerijos aplinkos požiūriu, toliau sėkmingai taiko žemiausius etikos standartus ir lankstydama biurokratines viešųjų pirkimų nuostatas siekia naujų nekompetentingumo aukštumų. 2012 metais mūsų komanda, užėmusi antrąją vietą Nidos „Agilos“ kultūros centro konkurse, net nebuvo pakviesta derėtis dėl galimo projekto vystymo, nors pagal konkurso nuostatas tai turėjo būti padaryta. Vertėtų pažymėti, kad Gintaro Čaikausko komandos darbas pelnė paskatinamąją premiją ir tokioms deryboms negalėjo būti pakviestas. Mes, gerbdami komisijos sprendimą ir linkėdami sėkmės konkurse pirmąją vietą užėmusiai komandai, nesikišome į šį procesą. O ir be mūsų kam tai padaryti. Nekonstruktyvi Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos vadovės Rūtos Baškytės reakcija nustebino, kad buvo bandoma vieno žmogaus nuomonę iškelti aukščiau konkurso komisijos. Galų gale aikštinga paveldosaugininkės pozicija, kad nė vienas projektas nėra vertas pažadėtosios Nidos žemės paėmė viršų.

Dabar paaiškėjus, kad naująją „Agilą“ imsis projektuoti tolokai už borto pirmajame konkurse likęs Gintaras Čaikauskas, belieka tik stebėtis Neringos savivaldybės veiksmais. Naujasis meras Darius Jasaitis ramia širdimi susiorganizavo naują projektą vienai svarbiausių Nidos vietų remdamasis tais pačiais viešųjų pirkimų standartais, lyg pirktų naujus kanceliarijos reikmenis. Apmaudu, kad jam pasirodė jog Nida nėra verta geriausios kokybės ir profesionaliausių architektų komandos paieškos. Taip pat stebina nuolanki Rūtos Baškytės reakcija arba jos nebuvimas. Į profesionaliai ir viešai organizuotą konkursą laidomos nekonstruktyvios kritikos strėlės, o į neaiškiais standartais ir kriterijais atrinkto naujo projekto konkursą užmerkiamos akys. Vienintelė pozicija, kuri nestebina, tai profesoriaus Gintaro Čaikausko. Juk kai negali laimėti lygioje kovoje, tenka bandyti visus kitus kelius, net ir tuos kurie visiems kelia daug abejonių… Gaila Kuršių nerijos, gaila Lietuvos architektūros.

„Statyba ir architektūra“, 2016/1, Kaina 2.49 eur.

ATNAUJINTA 2016 03 20
Paskelbtas Lietuvos architektų rūmų profesinės etikos tarybos posėdžio protokolas dėl Nidos kultūros ir turizmo centro „Agila“ architektūrinės koncepcijos atvirojo supaprastinto projekto konkurso rezultatų. Nuspręsta, kad Gintaras Čaikauskas ir Linas Naujokaitis profesinės etikos nepažeidė. Protokolo tekstas.

Kategorijos: Kritika.

Žymos: , , , ,