14.
„Aplink“ anaiptol nėra nieko nepasiekianti trajektorija. Ji juda kažko link, neišvengiamai apibrėžinėdama tai, aplink ką vingiuoja. Tas kažkas, kurio link linkstama, gali būti įvardintas centru, kuris jos kelyje taip ir nesutinkamas, tačiau yra nusakomas ir suvaldomas daug išsamiau, nei tai būtų galima atlikti susitelkiant tiesiogiai į jį patį.
13.
Kalbinti – reiškia kreiptis į kitą, užduoti klausimą, kreipinį, ir tikėtis atsako. Užklausti erdvę taip, kad laiko sekoje ji prabiltų – socialiniais, politiniais, istoriniais diskursais, ar grynai dekartiškosios erdvės proporcijų ir konfigūracijų sintakse. Tai intencionalus subjekto veiksmas erdvės atžvilgiu, besiskleidžiantis laike ad hoc. Tačiau kalbinimas dažnai vyksta atsiribojus nuo tiesioginės architektūros patirties – tokiu būdu įvyksta jos sukal̃binimas, erdvinės plotmės išmainymas į kalbinę, jos pavertimas tekstu.
12.
Seniausias iki šiol naudojamas architektūros apibrėžimas priklauso Vitruvijui. Architektūrą sudaro tvirtumas, naudingumas ir grožis (firmitas, utilitas, venustas)1. Etienne-Louis Boullee šioje triadoje įžvelgia esminę klaidą, ir teigia kad pasekmės čia painiojamos su priežastimis2: pirmiau už dirbinį pasirodo jo idėja. Hėgelis praktinę dalį apskritai laikė neverta architektūros vardo, ir teigia, kad architektūra pastate yra viskas, išskyrus funkciją. Anot jo, architektūros esmė yra tiesiog meninis papildas, kuri, kaip daug kam atrodė vėlesniais laikais, pastate gali ir neegzistuoti. Rusų formalistai 1920-taisiais teigė, kad literatūrinės kritikos teisėtas objektas tėra literatūrinis tekstas. B.Tschumi 1975-taisiais bando visa tai susintetinti ir įvardina architektūros paradoksą3.
11.
8-tajame dešimtmetyje suvešėjusios struktūralistinės kalbos teorijos įkvėpė architektą Peter Eisenman ieškoti architektūros esmės, jos savarankiškumo prielaidų. Architektūros esmę jis taip pat laikė išoriška jos funkcijai. Eisenmanas gyvena jaukiame tradiciniame name, kuris su architektūra kaip menu turi nedaug bendro4. „Namai“ ir architektūra supriešinami kaip dvi skirtingos koncepcijos. Norima žengti radikalų žingsnį kūrybinės laisvės link. Remtasi tuo, kad kultūrinės konotacijos, prievartinis įsisenėjusių skaitymo tinklelių klojimas ant kiekvieno naujo kūrinio suvaržo architektūros laisvę tapti savimi, iškart pakraunant ją netinkamomis, nesavomis reikšmėmis. Architektūra turėjo kalbėti savo kalba, o ne pasiskolinta iš jau esamo pasaulio. Ši kalba turėjo būti kuriama ad hoc – o pastatas lankytojui turėjo leisti kaskart iš naujo įsisavinti savo erdvinį žodyną ir gramatiką.
Kritikas Manfredo Tafuri šias pastangas apibūdino kaip bandymą maksimaliai redukuoti kintamųjų arba neapbirėžčių (”ambiguities”) sistemas, išdėstytas formaliųjų santykių tinkle5. Kitaip tariant, buvo ieškoma savarankiškos sintaksės, sudarytos iš sutartinių reikšmių neturinčių elementų.
Dėl to ženklas, kaip struktūra, nurodanti į kažką kitą, į jau esančią savoką, Eisenmanui nebuvo patogus ir buvo eliminuotas. P.Eisenman stengėsi išvengti visų klasikinių konvencijų, (įskaitant tokias kaip mastelio priklausomybė nuo žmogaus kūno), kurias modernizmo ideologija buvo paveldėjusi iš klasikinės tradicijos. Architektūros priklausomybė nuo bet kokių išorės ženklų buvo traktuojama kaip diktatas. Žmogus ir objektas turi nepriklausyti vienas nuo kito – tik tada santykis tarp jų galės būti kaskart iš naujo steigiamas6. Prasmės efektai turėjo būti generuojami švarioje sintaksės plotmėje, o reikšmės prieaugis kilti iš loginių santykių tarp formalių koncepcijų.
Šių idėjų rezultatas buvo keturi eksperimentiniai projektai beveidžiais pavadinimais „House I“, paskui II, III ir IV, kurių pagrindas – mėginimas interpretuoti fizinę aplinką kaip loginę visumą, nepriklausančią nuo savo funkcijos ar išoriškų veiksnių. Vienas esminių principų, perimtų iš lingvistikos – paviršinių ir giliųjų struktūrų santykis, kurį P.Eisenman pritaikė architektūrai, ant fizinio lygmens užklodamas sintaksinį. Sintaksinė struktūra persmelkia materiją, ir šis procesas suvokiamas kaip generatyvumas. Taigi Eisenmanas bandė perkelti generatyvinę funkciją iš išorės (žmogaus kūno, racionalios pastato funkcijos, nuorodų ir pan.) į vidinį, savo paties generuojamą pseudožodyną, tuo būdu siekadamas išgauti „grynąją“ architektūrą. Pastatai turi būti „sau pakankami“, patys apie save kalbantys.
Kaip kūrybos priemones Eisenmanas naudojo sudėtinę sintaksinių priešpriešų tarp linijos, plokštumos ir tūrio sistemą, kurios paviršiniame lygmenyje tapdavo kolonomis, sienomis ir durimis. Ne tiesiog tapdavo, o iš esmės jas generuodavo: sintaksė eina pirmiau funkcijos, yra jos substratas.
Hėgelio skirtis radikaliai apverčiama: architektūra yra visur, tik ne išorėje, o papildu tampa funkcija.
Peter Eisenman, House II eskizas, 1970
Skaitykite toliau »
