Skip to content

Konfliktiškumo balansas daugiabučių kvartaluose arba o kas dar jei ne renovacija?

Ale
Alexander Gronsky iliustracija iš serijos „pastoral 2008-2012″

Lietuvoje gyvena apie 2.6 milijono žmonių, vieną pensininką išlaiko du dirbantieji, o dauguma daugiabučių, kuriuose gyvena didžioji dalis žmonių, yra visiškai avarinės būklės, daugelis butų tušti ir yra nulinės vertės. Keliai, pakelės ir kai kurie nuošalesni parkai nebetvarkomi, nes nebesurenkama pakankamai pajamų į biudžetą, o žmonės gyvena labai retai pasklidę po miestus ir jų rajonus. Panaši situacija Latvijoje, Lenkijoje ir kitose kaimyninėse šalyse.

Maždaug taip būtų galima nupiešti 2060 metus žiūrint į visas statistikos prognozes. Pastaruoju metu suintensyvėjus Lietuvoje kalboms apie sparčiai blogėjančią demografinę situaciją, nutariau pasidalinti savo magistrinio darbo santrauka, kuriame bandoma reaguoti į 2060 metų prognozes architektūriškai. Tai, ką pateikiu čia, yra lengviau kramtoma darbo esmė, be didelių techninių, mokslinių metodinių argumentavimų. Norėdami pasiknisti giliau, visada mielai galite tai padaryti viešai publikuojamoje darbo versijoje.

Natūraliai mažėjanti populiacija yra gana neįprastas reiškinys šiuolaikiniame pasaulyje. Visada buvo įprasta, kad žmonių skaičius turi augti beprotišku greičiu, prie to prisitaikiusios šalių ekonomikos, finansai, vadyba, švietimas ir žinoma architektūra. Architektų įprastas darbas ir jų mokymas universitetuose dažniausiai yra paremtas naujų pastatų ir erdvių kūrimu. Tai atrodo taip natūralu, tarsi būtų vienintelė profesijos paskirtis, kad retai kas susimąsto apie darbo sąlygas šalyje, kurioje per ateinančius 50 metų, gyventojų skaičius sumažės 20 procentų. Ką daryti kai viskas jau pastatyta?

Kaimai

Prieš bandydami atsakyti į šį klausimą turime pirmiau atsakyti į kitą klausimą – kur yra svarbiausios šio iššūkio vietos, kur mažėjančios populiacijos problemos jausis labiausiai? Dabar šis procesas yra akivaizdžiausias regionuose, bet atsižvelgus į ateities perspektyvas, jie nelabai turėtų rūpėti, nes dauguma mažesnių vietovių greičiausiai tiesiog išnyks ir didesnės problemos iškils miestuose. Tokias išvadas galima darytis iš Japonijos pavyzdžių, kur populiacijos mažėjimas yra plačiau aptariama tema. Ten kalbama ne apie dirbtinį komos ištiktų gyvenviečių palaikymą pumpuojant finansus, bet apie humaniškus būdus įvykdyti jiems eutanaziją. Stebint mums artimesnę Belgijos situaciją, galima būtų spėti, kad kaimai ir vienkiemiai galėtų tapti paprasčiausiai turtingesnių žmonių, kurie trokšta išskirtinio privatumo, vilomis ir kaimo turizmo sodybomis, o žemė aplink jas būtų dirbama stambių ūkininkų. Išliktų specifiniai, išskirtinai patrauklūs ar istorinę reikšmę turintys kaimai. Jau dabar galime matyti pirmus mirštančių kaimų bruožus – uždaromos mokyklos, vaikai pradedami vežioti mokykliniais autobusiukais į kitas artimiausias mokyklas. Užsidarys parduotuvės, teks vežioti prekes prekybiniais autobusiukais. Tai tęsis tol, kol toje vietoje išvis nebeliks žmonių. Dėl šių tendencijų kaimai ir regionai nėra didžiausias prioritetas kalbant apie mažėjantį gyventojų skaičių šalyje. Žinoma, stebėti situaciją ir padėti toms vietovėms būtina, tačiau tai darant reikia nepamiršti kur laukai didžiausi iššūkiai.

Miestai

Lietuvos miestai, kaip ir visi kiti rytų Europos miestai, turi savo išskirtinę specifiką dėl daugiabučių kvartalų, statytų sovietmečiu. Juose gyvena didžiulė dalis gyventojų, jie buvo pastatyti labai sparčiai ir labai panašiu laikotarpiu. Didelė dalis daugiabučių skaičiuoja savo penkiasdešimtmečius, dažnai juose gyvena pensinio amžiaus žmonės, kurie būdami jauni ten gavo būstą, o dabar gyvena iš pašalpų ir pensijų. Natūralu, kad tokioms miestų vietoms skaudžiausiai atsilieps mažėjančios populiacijos tendencijos. Verta pastebėti, kad kalbant apie populiacijos mažėjimą, galima pamiršti sostines, kurioms ši problema nėra labai aktuali. Jos, kaip patraukliausi šalies miestai, tiesiog nuolat pritrauks žmones iš kitų vietų ir blogiausiu atveju turės tik nereikšmingą gyventojų skaičiaus mažėjimą. Lietuvoje turbūt Kaunas susidurs su didžiausiu iššūkiu prisitaikyti prie naujos realybės. Antras didžiausias miestas, neturintis galimybių aplenkti patrauklumu Vilniaus ir kaip pagrindinį savo išskirtinumą turintis tik savo „kaunietiškumą“. Iš esmės Kaunas yra puikiausias pavyzdys kalbant apie gyventojų netekimo iššūkius.

Daugiabučių kvartalai

Daugelyje rytų Europos šalių daugiabučių kvartalai buvo statyti pagal labai panašią logiką ir turi daug panašumų net skirtingo klimato šalyse. Geriausiai tipinį kvartalą atspindi diagrama iš 1971 metų knygos „The Ideal Communist City“, kurioje vaizduojamas koncentravimasis į kvartalo vidų – viduryje stovi bendruomenės centras (dažnai realybėje tai yra mokykla), o kvartalo kraštuose yra greitkeliai ir transporto mazgai. Paprasta socialistinė logika – visi idiliškai turi susiburti ir būti kartu. Tačiau realybė padiktavo visiškai kitokią logiką. Stebint vykstančius procesus, galima nupiešti alternatyvią diagramą, kur aktyviausiais kvartalų taškais tampa jų pakraščiai. Ten pirmiausia atsirado kioskeliai, kuriuos dabar pakeitė didesnės jų versijos – prekybos centrai. Žmonės pradėjo elgtis atvirkščiai tam, kam buvo sukurta visa erdvė ir infrastruktūra, o tai sukėlė daug erdvinių konfliktų. Tai kas dabar vyksta daugiabučių kvartaluose urbanistiškai, galima išversti į architektūrinį pavyzdį, kai pastačius namą, jo gyventojai pradėtų vietoje durų laipioti per langus, o atsidarę duris – sėdėti ir žiūrėti pro jas į laiptinę. Architektai ir urbanistai gali aiškinti kaip žmonėms reikia gyventi, bet jie niekad neklausys ir darys taip kaip jiems atrodo yra tinkama.

ideal city

Atsakymų paieška

Visas daugiabučių kvartaluose egzistuojantis chaosas, kurį sukėlė „atvirkščias“ erdvių naudojimas, sukuria daug problemų pradedant automobilių parkavimu, vaikų žaidimų aikštelėmis, privatumu, saugumu, estetika, o jei dar pridėsime visą bagažą mažėjančios populiacijos iššūkių, gausime varginančiai didelį problemų sąrašą. Manau tai akivaizdžiai atskleidžia, kad tradicinis mąstymo būdas „problema=sprendimas“ (bloga izoliacija – apšiltinam, reikia vaikų žaidimo aikštelių – pastatom) čia toli nenuves. Nes jei ir sugebėtume sudaryti visų problemų sąrašą, nepavyktų jų visų sujungti į vieną kompleksišką harmoningą visumą, todėl sprendimai vargu ar džiugintų savo rezultatu. Tokioje situacijoje vertingiau yra klausti kodėl šios problemos kyla ir dirbti ne su pačiomis problemomis, bet jų priežastimis.

Konfliktiškumo svarba

Įvertinus didelį bagažą problemų, galima būtų daryti išvadą, kad jos kyla iš trijų pagrindinių erdvinių konfliktų. Konfliktas tarp miesto ir kaimo, konfliktas tarp praeities ir dabarties, konfliktas tarp viešo ir privataus. Visi šie trys egzistuojantys konfliktai yra labai migloti ir sukelia daug problemų, bet kartu suteikia daugiabučių kvartalams savo specifinį žavesį. Jeigu juos pašalintume ar galutinai išspręstume, veikiausiai šie kvartalai kartu nebetektų savo unikalaus išskirtinumo ir taptų paprasčiausiu dar vienu neidentifikuojamo laikotarpio, laikinai madingu kvartalu. Apskritai, konfliktiškumas yra vienas iš miesto bruožų, nes mieste nuolat susiduria skirtingi žmonės ir interesai. Miestas be konfliktų tai jau nebe miestas. Architektai, nekilnojamo turto vystytojai ir paprasti miestų naudotojai, dažnai nori erdvių, miestų be konfliktiškumo ir reikalauja utopinės idilijos. Tos utopijos paieška nuveda prie izoliuotų gyvenviečių, aukštesnių tvorų, ant kiekvieno kampo kabančių kamerų, milijonų užrašų ir draudimų. Galų gale bandydami išvengti konfliktiškumo tik labiau izoliuojamės ir pradedam išsigalvoti įvairias neigiamas nesąmones apie erdves ir žmones anapus mūsų utopijos, nes paprasčiausiai mes jų nepažįstame. Konfliktų nereikia bijoti, svarbu juos įvertinti ir suprasti ar jie duoda daugiau naudos nei žalos. Nors iš esmės jis turi būti, bet dabartiniame daugiabučių kontekste, erdvinio konfliktiškumo balansas nėra geras. Konfliktai turi būti perbalansuoti. Pavyzdžiui dalies gyventojų noras turėti automobilį ir būti pilnaverčiu miestiečiu, konfliktuoja su kitos dalies gyventojų noru gyventi kaip kaime ir turėti rūtų darželį po langais, o vaikams didžiulę žaidimų aikštelę. Vieni ir kiti kovoja dėl to paties žemės ploto. Iš esmės jie visi yra teisūs, tik klausimas kaip šį konfliktą subalansuoti, kad jis būtų minimalus ir duotų daugiau naudos.

conflicts

Konfliktas tarp miesto ir kaimo

Anksčiau pateiktame pavyzdyje atskleista nedidelė konflikto tarp miesto ir kaimo dalis. Tokių pavyzdžių-problemų, kurios kyla dėl skirtingų gyventojų miegamųjų rajonų erdvės interpretacijų, galima rasti begalę. Ir visi jie yra užkoduoti šių rajonų struktūroje. Tradiciškai miegamieji kvartalai buvo statomi miestų paribiuose, nes miestų centruose būtų buvę per brangu ir truktų per ilgai sukurti tokį kiekį gyvenamojo ploto. Dabar miestų pakraščiu buvę miegamieji rajonai, po nuosavų namų statybų bumo, tapo erdvėmis kažkur per vidurį tarp priemiesčio ir centro. Tokia painiava nepadeda apibrėžti šių rajonų pozicijos. Pagal socialistinę logiką, miegamieji rajonai paskendo didžiuliame kiekyje žalumos, kas yra labiau būdinga užmiesčiui-kaimui, nei miesto centrui. Tačiau tuo pačiu buvo sukurta puiki viešojo transporto infrastruktūra ir puikus susisiekimas su miesto centru – gyvenimas be automobilio turėjo būti lengvai įmanomas. Toks bruožas dabar tinka dažniausiai tik miestų centrams ir senamiesčiams. Negana to, painiavos į erdvinį suvokimą pridėjo kolektyviniai sodai, kurie tarsi buvo kompensacija už mažą butą ir nuosavos žemės trūkumą. Dabar toks kompensacinis sodų elementas nebeveikia ir neišvengiamai didėja noras žmonėms pasikapstyti po savo buto langu. Todėl nenuostabu, kad dėl šio neapibrėžtumo kyla įvairių erdvinių konfliktų, kurie persikelia į nemalonias problemas kiemuose ir perimetre.

miestas ir kaimas konfliktas1

miestas ir kaimas konfliktas2

Konfliktas tarp praeities ir ateities

Kitas gana keistas konfliktas yra tarp praeities ir ateities. Lyginant kaip per paskutinius dvidešimt metų pakito saugomi (kartais į UNESCO) įtraukti senamiesčiai ir sovietiniai daugiabučių kvartalai, manau būtų galima teigti, kad žymiai daugiau pokyčių patyrė tai kas logiškai turėjo nekisti – senamiesčiai. Nuotraukose turbūt tik pagal medžių aukštį būtų galima identifikuoti skirtingus daugiabučių rajonų laikotarpius. Tai savotiškos praeities salos miesto audinyje, kuriose yra nenusakomas laikas, kurias dažnai aplenkia laikmečio mados. Kas blogiausia, kad tai yra ne pačio geriausio ir maloniausio laikmečio salos. Jeigu kažkur senamiesčio kampe yra nekintantis, laiko ir miesto pamirštas kvartalėlis – visi džiūgauja, nes jis žadina gerąją atmintį. Su daugiabučių kvartalais yra visiškai kitaip. Ir čia nėra aiškios formulės, pagal kurią būtų galima priimti geriausią sprendimą, ką reikėtų daryti su tokiomis teritorijomis. Sprendimai griauti, užmiršti ar transformuoti priklauso nuo konkretaus miesto ir kultūros pozicijos, kaip visuomenė priimą tą laikotarpį. Bet kuriuo atveju, turi būti aiški vizija šiuo klausimu, kas ir kodėl daroma ar nedaroma. Neturint pozicijos apie praeities ir ateities konfliktą, neįmanoma kokybiškai pagerinti erdvės ir psichologinio komforto. Kaip gyventojui suvokti ir kaip jam paaiškinti, kodėl jis gyvena nekintančiame sovietmetyje, kai išorėje visas miestas mažiau ar daugiau kinta ir reaguoja į dabartį?

praeitis ir ateitis konfliktas1

praeitis ir ateitis konfliktas2

Konfliktas tarp viešo ir privataus

Turbūt paprasčiausia yra suvokti konfliktą tarp viešo ir privataus. Nors lietuviai yra kultūringesni už rusus ir metaliniai nelegalūs garažiukai jau taip akivaizdžiai neokupuoja viešos žemės ploto, neapibrėžtumas ir pasisavinimas vyksta. Ar tai būtų slenkančios kopos greičiu automobilių parkavimui pasisavinimas žalias plotas. Ar chaotiškai atsirandantys darželiai, kažkokia proga ar be jokios progos, pasodinami medžiai kieme, kurie po kelių metų, lyg stebuklinga pupa, užauga ir užstoja kaimynams šviesą. Tokie mini konfliktai ir nesusipratimai kuria chaosą kiemuose, kurį žinoma, turi už viešus pinigus prižiūrėti ir tvarkyti savivaldybė. Bet tai kas vyksta kiemuose, iš esmės yra vaikų žaidimai, nes kvartalų perimetruose devyniasdešimtųjų kioskeliai išauga į prekybos centrus, bankų padalinius, parduotuves, greito maisto užkandines. Iš esmės pagal visą planavimo logiką, ta erdvė, kurioje dabar stovi didžiulis prekybos centras vizualiai priklausė gyventojams, jie iš jos turėjo bent vizualią naudą. Dabar į gyventojų butų langus yra atsukti „darbiniai“ pakrovimo-iškrovimo fasadai su nuolat zujančiais vilkikais. Finansinę naudą iš to sandėrio gavo savivaldybė, nes pinigai po sandorio nukapsėjo į bendrąjį krepšelį. Nors kaip matome logiškai, jie turėjo likti tame kvartale ir finansuoti to kvartalo poreikius. Iš to kaip vystomi kvartalų perimetrai yra akivaizdu, kad nėra jokios vizijos. Miesto planuotojai užmerktomis akimis neigia, kad ten vyksta linijinis gatvės užstatymas ir meluoja sakydami, kad čia tik kur ne kur išdygsta po vieną kitą objektą, kurie gali nepaisyti jokių padorios gatvės išklotinės taisyklių. Bet taip po 10-20 metų aplink daugiabučių kvartalus turėsime gatves-savanorių prospektus, per kurias, norint nežaloti savo regos, derėtų važiuoti užsimerkus.

privatu ir viesa konfliktas1 privatu ir viesa konfliktas2

Konkurencija tarp kvartalų

Reikia nepamiršti, kad visi šie konfliktai vyksta visuomenėje kuri sensta ir neišvengiamai retėja. Tokioje situacijoje visi negali būti nugalėtojai. Ir nors architektūros esminė paskirtis yra pagerinti aplinką visiems, reikia žinoti, kad smarkiai pagerinus aplinką viename kvartale, su laiku galima tikėti, kad jis sutrauks gyventojus iš kitų kvartalų. Todėl iš esmės kaip prekybos centrai kovoja dėl pirkėjų, taip turėtų dėl gyventojų pradėti kovoti rajonai ar tie patys daugiabučių kvartalai. Tokia konkurencija tarp tipinių, kartais identiškų, kvartalų taptų įmanoma jeigu jie pradėtų siūlyti kažką, ko nėra kitur. Taip palaipsniui turėtų būti skatinamos lenktynės kvartalams kurti savus identitetus ir vizijas.

Eksperimentas

Praktiniam šių teorijų išbandymui buvo pasirinktas Dainavos mikrorajonas Kaune. Kaunas puikiai atitinka potencialiai didžiausius mažėjančios populiacijos iššūkius patirsiančio miesto bruožus, o Dainavos mikrorajonas statistiškai yra vienas seniausių pakenčiamos kokybės mikrorajonų Kaune su seniausia gyventojų populiacija. Pasirinktas kvartalas visiškai atitinka tipinio kvartalo bruožus ir turi visus tris mano aptartus konfliktus, todėl jame pritaikyti sprendimai gali būti nesunkiai adaptuojami kituose, panašios struktūros kvartaluose. Visa projekto esmė buvo pabandyti perbalansuoti minėtų trijų konfliktų balansą. Juos visus palikti, bet paversti į labiau teigiamus.

area

Konfliktas tarp miesto ir kaimo

Perbalansuoti šį konfliktą galima stebint dabar vykstančią situaciją. Kvartalo perimetre išdygę Rimi, Maxima prekybos centre, kiek vėliau Swedbank ir ne taip jau seniai Hesburger greito maisto restoranas duoda aiškią užuominą, kad statybų bus dar daugiau. Su tuo susitaikius ir pripažinus, galima būtų suplanuoti aiškią kvartalo perimetro viziją, kur galima užstatyti, kiek ir ką, o kur palikti perspektyvas ir žalias jungtis su kitais kvartalais ar parkais. Naujai vystomi projektai turėtų suteikti papildomų parkavimų vietų gyventojų automobiliams ir nebūtinai turėtų apsiriboti tik prekybos centrais ar biurų pastatais. Turint omenyje, kad šiame mikrorajone gyvena daug senų žmonių, kurie yra dažnai linkę gyventi pirmuose aukštuose, galima būtų įsivaizduoti naujos tipologijos senelių namus. Tokie namai tiesiog prisijungtų prie esamo pastato pirmo aukšto iš gatvės pusės ir teiktų papildomas paslaugas savo bute ir toliau gyvenančiam senoliui. Jeigu pinigai už naujus sklypus perimetre liktų kvartalui, būtų galima gauti apie du su puse milijono eurų (nepamenu kokiu būdu skaičiavau rinkos kainą). Šie pinigai galėtų finansuoti žalių plotų sutvarkymą kvartalo viduje, taip puoselėjant idilišką užmiesčio atmosferą. Suderinus abu dalykus, turėtų atsirasti kontrastas tarp kvartalo išorės ir vidaus, tarp miesto ir kaimo. Nebeliktų neapibrėžtumo ir kiekvienas galėtų atrasti sau labiausiai priimtiną vietą ir perspektyvą pro langą.

miestas ir kaimas

Konfliktas tarp viešo ir privataus

Neišdildomas lietuvio noras turėti savo žemės sklypelį turi būti patenkintas. Įvertinus svarbias perspektyvas, ryšius, žalius plotus, viso apie 7.7 hektaro, kiekvienam butui kvartalo viduje vis dar lieka apie 40 kvadratinių metrų žalio ploto. Tai turėtų būti visiškai pakankamas kiekis užsiimti širdžiai miela veikla, o jeigu mieliausia veikla yra žiūrėti televizorių, galima būtų tą plotelį perleisti kaimynui, žinoma už mokestį. Tokiu paprastu būdu, ne tik pakiltų butų vertė ir kvartalo prestižas, bet ir gudriai didžiąją žalumos dalį prižiūrėtų ir tvarkytų patys gyventojai, o miestui liktų tik smarkiai sumažėjusios viešos erdvės. Išsikeroję neapibrėžti vieši žali plotai kvartalų viduje sumažėtų ir galėtų tapti aiškiai orientuotais linijiniais parkais jungiančiais skirtingus kaimyninius kvartalus. Kadangi kaip ir kiekviename tipiniame kvartale, taip ir šiame, centre yra dvi mokyklos, toks linijinis parkas besitęsdamas per kvartalo vidurį galėtų sujungti visas mikrorajono mokyklas. Neretai vaikai mokosi ne artimiausioje mokykloje, bet toje, kuri jiems yra geriausia ir sovietinė ryšių logika nebeveikia. Nauji parkai padėtų sukurti saugus ryšius tarp mokyklų.

privatu ir viesa

Konfliktas tarp praeities ir ateities

Šio konflikto sprendimas remiasi statistika ir spėjimais. Iki 2050 metų Kaune ir Lietuvoje gyventojų skaičius turėtų sumažėti apie 20%. Remiantis šiuo rodikliu, priimtas sprendimas, kad panašiai turėtų sumažėti žmonių ir šiame kvartale, vadinasi turėtų atsirasti daugiau tuščių, menkaverčių butų, kuriuos būtų galima už simbolinę kainą nupirkti. Bet net ir pavykus supirkti dalį butų viename name, visada atsiras tokių, kurie nesutiks parduoti savojo buto, nes nenorės išsikelti iš savo aplinkos. Bet tokius niurzgas turėtų būti įmanoma įtikinti persikelti į identiško plano butą gretimame name, o už vargą atseikėti didesnį gabalą žaliojo ploto, taip netiesiogiai suteikiant finansinę kompensaciją, kuri miestui nieko nekainuotų. Panaudojus tokį metodą, iš daugybės pustuščių namų, galima būtų sukomplektuoti keletą visiškai pilnų ir keltą visiškai tuščių namų. Tušti žinoma būtų nugriaunami, taip pradedant keisti istorinę kvartalo išraišką ir kompoziciją. Pasirinktame kvartale nuspręsta pašalinti 20 procentų butų, nugriaunant kvartalo viduje stovinčius namus, taip kuriant aiškesnę vidaus kiemo ir didelės atviros erdvės atmosferą.

praeitis ir ateitis

strategija

Išvados

Tai nėra receptas tinkantis kiekvienam be išimties mikrorajonui Lietuvoje, tačiau analizė buvo pradėta nuo kuo tipiškesnės situacijos vertinant visą rytų Europą ir atsižvelgiant į kai kuriuos pavyzdžius Azijoje. Todėl pati sprendimų logika, turėtų rasti savo vietą daugelyje kvartalų. Žinoma, tai visiškai netinka Lazdynams, kurie yra unikalūs ar Pašilaičiams, kurių struktūra neatitinka tipinio kvartalo apibrėžimo. Visiškai beviltiški pirmųjų „chruščiovkių“ kvartalai taip pat netinka šiai strategijai, nes juos tiesiog reikia griauti.

Daug dalykų ir pasiūlymų galėtų būti nagrinėjami giliau, taip juos patvirtinant ar atmetant. Jeigu pastebėjote, šis tyrimas nelietė pačių pastatų ir išvis nekalbėjo apie jokią renovaciją. Tai buvo padaryta sąmoningai, norint rasti sprendimus, kurie padėtų radikaliai pagerinanti gyvenimo kokybę, net nesiliečiant prie pačio būsto. Taip pat tai buvo realistinis žiūrėjimas į dabartinę situaciją, kai gyventojai namų apšiltinimą išsimokės tik per ateinančius dvidešimt metų. Todėl kalbėti apie dar kažkokį kokybės gerinimą, modifikuojant pačius namus tuo laikotarpiu, yra visiškai nerealu. Tam reikalingi kiti būdai, kuriuos šis tyrimas bandė atskleisti.

Jeigu sugebėjote perskaityti iki šios eilutės – visiška fantastika – įveikėte 2600 žodžių! Vadinasi jūs ne tik mokate skaityti, bet dar ir suprantate lietuvių kalbą! Jeigu kyla klausimų dėl tam tikrų faktų ar išvadų, galima klausti komentaruose, asmeniškai arba tiesiog panagrinėti pilną tyrimą anglų kalba. Jame rasite platesnius paaiškinimus, daugybę nuorodų į šaltinius ir papildomas iliustracijas.

masterplan masterplan zoomin

Kategorijos: Analizė.

Žymos: , , , , ,

Kaip Rolandas Palekas trenkė šalpiu skuduru architektūrai į veidą

frankgehryfinger

Žinia, kad Rolandas Palekas gaus Nacionalinę kultūros ir meno premiją buvo sutikta trankiai socialiniuose tinkluose. Architektai džiūgavo, kad pagaliau juos pastatė į vieną eilę kartu su rašytojais, aktoriais ir fotografais, kad kažkaip buvo prisiminta, kad gal ir architektūra yra kultūros dalis. Turbūt daugelis architektų jautė, kad ne Rolandas Palekas gauna premiją, bet jie patys. Pilotas.lt tokį badymą šildytis šlovės spinduliuose atskleidė citata „architektūros cecho brolis“ – taip implikuodami, kad jie turi giminystės ryšių su laureatu ir kad dirba kartu kažkokiam vienam fabrike, kas archata.lt žiniomis yra visiškas absurdas. Visai džiūgavau ir aš. Išklausiau Rolando Paleko interviu Lietuvos Radijo eteryje, nepraleidau ir Panoramos reportažo iš architekto studijos, bet ne dėl to, kad suprasčiau šios premijos reikšmę (nelabai dar ir dabar suprantu ar čia labai kietai tokią gaut, ar čia kaip per M.A.M.A apdovanojimus kokią tai statulėlę pasiimt), bet man įdomiausia buvo, kad pagaliau po ilgesnės pertraukos vienas architektas gaus neblogą eterio ir viešumo dozę per kurią galės kažką gero ištransliuoti. Galbūt net truputį tapti lietuvišku starchitektu, kuris bent viešajai publikai, galėtų padiktuoti madas.

Interviu radijuje ir reportažas Panoramoje atskleidė, kad nieko tokio nebus, bet net ir tokia paprasta sklaida yra gerai. O interviu radijuje buvo žymiai geresnis nei Audriaus Ambraso, kuris toje pačioje laidoje, keliomis dienomis anksčiau parodė, kad už architektūrą ir pašto ženklų kolekcionavimas yra įdomiau. Taigi, lyg nei čia džiaugtis, nei liūdėt labai, gavo premiją tai gavo. Bet paslapčiomis vistiek laukiau kalbos Prezidentūroje. Juk atsiimant svarbius apdovanojimus yra puiki proga rėžti visą išmintį, kuri paskui galbūt bus cituojama. Kaip dažnai Nobelio premijų ar Jungtinių Tautų ceremonijų metu (žinau ir pats, puikūs pavyzdžiai) išsakytos mintys nugula į vadovėlius ar bent jau atgimsta interneto memų pavidalu.

Ir pagaliau sulaukiau Rolando Paleko kalbos, kurioje jis tėškė šlapią skudurą architektūrai į veidą:

„Žmogaus rankomis sukurta aplinka yra laikytina Valstybės rūbu. Rūbu, kurį Valstybė – kartu ir kiekvienas joje esantis žmogus – dėvi kasdien daugelį metų ir kurio taip paprastai nepersivilksi, jis kinta natūraliai, palengva. Kaip ir visi rūbai, jis reprezentuoja Valstybę konkrečiu laikotarpyje, pagal jį Valstybė atpažįstama. Tas rūbas taip pat privalo nevaržyti judesių, netrukdyti dirbti ir džiaugtis gyvenimu.

Seniau mūsų rūbas buvęs gana kuklus, niekuo per daug neišsiskiriantis. Mados ateidavę, tačiau mus pasiekdavę kiek pavėluotai. Tiesa, turime medinį paveldą, turime senamiesčius. Turime Lazdynus. Tame mūsų rūbe niekada nestokota to, ką vadiname „iš gamtos“.

Valstybei reikia gražaus rūbo. Žmonėms reikia aplinkos, malonios akiai ir kūnui. Kokybiškos. Tokios aplinkos, kurią norėtųsi liesti. Kurios vėliau nesinorėtų keisti.

Dar neseniai mūsų Valstybei buvo svarbu savo rūbą susitaisyti. Lopėme atskiras dalis, siuvome pašiltinimą. Taip reikėjo. Kartais bandydavome ir pasipuikuoti… Tačiau viską norėjome įsigyti už kuo mažesnę kainą… Tarsi pigių rūbų parduotuvėje. Mažai galvojome, kaip atrodysime tame rūbe po kurio laiko, ar jis bus patogus ir ar gerai dėvėsis.
Manau, atėjo laikas permąstyti šias nuostatas. Tikiu, kad esame turtingi svarbiausiuose dalykuose. Dažnai pirmaujame ne tuose, kuriuos galima suskaičiuoti, o tuose, kurie nėra išmatuojami.

Žymus architektas Louisas Kahnas yra pasakęs: (…) kūriniai turi prasidėti nuo neišmatuojamo, vėliau turi praeiti išmatuojamas reikšmes (…), ir galiausiai vėl tapti neišmatuojamais.

Mūsų Valstybė dabar jau nebeturėtų skubėti siūdama sau apdarą. Manau, labai svarbu kaskart pradėti nuo minties, nuo idėjos, nuo vizijos. Tai visai nesunku, netgi malonu. Tai su kaupu atsipirks – tik svarbu suprasti, kad tai yra reikalinga.

Ir tik tuomet, kai kaskart pradžioje gims svajonė, o tik po to įdarbinsime skaičius, kai visų pirma norėsime geriausio kūrinio, o ne paslaugos, – tik tuomet galbūt pavyks mums visiems sukurti jaukų rūbą, savą, turintį taip pat ir neišmatuojamų reikšmių. Kai ką vertingo ir išliekančio. Gyvenime būsimo žmogaus.“

Architektūra yra rūbas. Svarbiausia yra gražus rūbas. Rūbu architektūroje yra vadinami fasadai. Taigi, visa ši, vieną kartą per dešimtmetį ar daugiau, pasitaikanti proga rėžti kažką gilaus apie architektūrą baigėsi tuo, kad Lietuvoje reikia daugiau gražių fasadų, nes negražūs yra negražu. Visos fyfos ir hipsteriai džiūgauja ir šaukia: „Taip! Juk išorė ir rūbai yra svarbiausia! Gal dar ir šeštas iPhone…“ Nelabai įsivaizduoju kaip dabar profesorius bandys įtikinti savo studentus, kad architektūroje yra ir daugiau svarbesnių dalykų. Visi tie, atsargiai per interviu ar vieną kitą straipsnį kuriami bandymai atskleisti architektūros jautriuosius taškus, gavo gerą atkirtį. Įvairios architektūros iniciatyvos gali susipakuoti daiktus ir eiti namo. Kokia dabar prasmė kalbėti apie socialinę atsakomybę, bendruomenes, galų gale, planą, šviesą, gyvenimo kokybę.

Suprantu, kad laureatas norėjo pasakyti tokią kalbą, kurią suprastų kuo didesnis kiekis žmonių, todėl jam reikėjo labai suprantamo įvaizdžio. Bet pabandykime pamodeliuoti situaciją. Esate eilinis lietuvis, kuris kažkaip netyčia išgirsta/perskaito tokią kalbą, pasakytą Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, vadinasi savo sritį išmanančio žmogaus. Kas jums pirmiausia šauna į galvą? Ak, – sušuksite jūs – architektūra tai rūbas, viskas man dabar aišku! Vadinasi visa kita yra inžinerija. Tuomet jūs, paprastas kuklus lietuvis, nueinate pas architektą, geriau žinomą kaip fasadų specialistą – dažų parinkėją, ir paprašote atlikti savo rūbų dizainerio funkciją, o visa kitą pasidarote pats, nes juk čia net ne architektūra, pats premijos laureatas taip sakė.

Visiškai nesuprantamas man toks įvaizdžio pasirinkimas. Tikiuosi, kad bent chirurgai atsiimdami savo kažkokius tai apdovanojimus nepasakoja, kad chirurgija – tai drabužių dizainas, turėsite gražų rūbą, būsite sveiki… Man dabar tikrai gėda.

Kategorijos: Kritika.

Žymos: , ,

Vizitas Londono Walkie-Talkie

2. Dangoraižis lengvai palinkęs link Temzės upės

Po ilgos pertraukos naujas tekstas lrytas.lt portale apie vizitą aukščiausiame Didžiosios Britanijos sode. Po redakcijos dingo paskutinė reziumuojanti pastraipa, kuri paaiškina kuo iš tikro tapo žadėtieji Babilono sodai:

Rafael Vinoly yra sukūręs labai įdomią dosnią viešą erdvę Tokijaus centre įspraustame „Tokyo International Forum“ pastate, kuri praturtina miestą pasiūlydama, tai ko nėra kitur. Čia ambicija turbūt buvo panaši ir trūko visai nedaug iki įspūdingo rezultato, bet realybėje tai tik dar viena galimybė apžvelgti Londoną iš viršaus, tiesa nemokamai jeigu yra kantrybės ir laiko. Vaizdai iš netoliese esančio „Heron“ dangoraižio restorano yra ne ką prastesni, o „Shard“ ar „London Eye“ turistams taupantiems laiką gali būti patrauklesnės vietos apžvelgti miestą. Keista, bet tenka pasakyti, kad geriausias Didžiosios Britanijos oro uostas yra 35 dangoraižio aukšte.

Kategorijos: Apžvalga.

Žymos: , , , ,

Gruzijos modernioji architektūra – lyg auksiniai dantys benamiui

Italo Michele De Lucchi sukurtas Taikos tiltas šalia kasdienio skurdo
Italo Michele De Lucchi sukurtas Taikos tiltas šalia kasdienio skurdo

Tekstas aplankius pagrindinius naujuosius Gruzijos statinius. Nuo Massimiliano Fukso visuomeninio centro Tbilisyje iki McDonaldo Batumi ir UNStudio oro uosto terminalo Kutaisi.

„Visuomeninis centras yra toks netikėtai didelis, kad naktį tamsiame skersgatvyje jo susitikti nesinorėtų, ką jau kalbėti apie kažkokią kritiką – todėl tenka tik girti.“

Girti galima ir daugiau projektų – gražūs, blizgūs, įmantrūs – mes tokių neturim ir dar greitai neturėsim, bet būtent dėl to mums turi pavydėti patys gruzinai. Geriau tvarkingas magistralinis kelias, nei antri tušti ir niekam nereikalingi parlamento rūmai Klaipėdoje – pas gruzinus tai yra atvirkščiai.

Plačiau – tekstas lrytas.lt portale.

Kategorijos: Apžvalga.

Žymos: , ,

Ar Lietuvai reikia miestų architektų?

Seulas
Prestižinis Seulo rajonas, kuriame ryškūs miesto ypatumai – reljefas ir kalnai horizonte ↑

Apie dešimt milijonų žmonių gyvena Seule. Pastaruosius dešimtmečius itin sparčiai besivysčiusiame mieste yra daugybė skirtingų interesų, kuriuos sustyguoti reikia daugybės pareigybių ir profesionalų – architektų kurie padėtų kurti ateities miestą. Todėl dabar pasirodžiusi žinia, kad Seulas pagaliau turės miesto architektą, kuriuo tapo Seung H-Sang, nustebino – ką, negi neturėjo iki šiol?

Kaip tokio dydžio miestas gali augti, be profesionalaus žmogaus atsakingo už erdvinę – kultūrinę viziją? O taip ir gali. Kaip gali Japonijoje, modernumo ir technologijų sinonime, nebūti aiškių miesto erdvinių, urbanistinių idėjų? Ką bekalbėti apie bet kokias urbanistines idėjas, kurios apimtų daugiau nei kokį 10 kvadratinių metrų sklypą…

Tokijas ir Seulas panašūs ne vien tuo, kad neturėjo tvirtos miesto architekto rankos, bet ir tuo, kad yra itin žavūs ir patrauklūs savo dvasia. Taip, galbūt naujasis Seulo architektas Seung H-Sang verkšlena, kad sparti modernizacija užgožė miesto erdvinį unikalumą ir vystytojų interesai buvo aukščiau visų kitų, bet Seulas išvystė savo unikalų vakarietiškumą, kuris Kinijoje ir Japonijoje yra kitoks. Kas dedasi gatvėse ir šaligatviuose, kur yra įsikūrę barai ir turgūs yra dabartinė Seulo dvasia ir identitetas. Taip pat yra ir su Tokijumi, kurį suprasti yra gana sudėtinga. Galbūt griežta architekto ranka būtų padėjusi aiškiau formuoti ir akcentuoti gamtinius miesto ypatumus, kuriuos dabar tik profesionalai gali atsekti, tačiau dabar mus žavi skraidančios kelių aukštų autostrados, vingiuojantis metro tinklas ir sudėtinga, bet puikiai veikianti logika. Todėl nesutinku su Seung H-Sang, kad be tvirtos miesto architekto rankos Seulas prarado savo unikalumą – galbūt su ja būtų buvę geriau, bet jokios tragedijos neįvyko. Jeigu be miesto architekto nesugriuvo dešimtmilijoniniai miestai, tai turbūt nesugrius ir kelių šimtų tūkstančių Lietuvos miestai.

Vakarų Europoje urbanistika turi gilias tradicijas ir sunku būtų įsivaizduoti miestus be miesto architekto pareigybių. Kopenhagai tai neapsakomai svarbu, Prancūzijoje kiekvieno miestelio save gerbiantis meras turi pavesti urbanistams ir architektams sukuti naują, geresnę ateities viziją. Tai yra kultūros dalis, kurios mes deja dėl visiems suprantamų istorinių priežasčių neturime.

Tai ar išvis mums reikia miesto architektų? Azijos miestai rodo, kad įmanoma visai neblogai gyventi ir be jų, net jei populiacija viršija dešimt milijonų. Šiaip reiktų pasėdėti ir pakontempliuoti apie Azijos miestų patirtis, galų gale apie mūsų patirtį, kaip gana sėkmingai sugebame savaime vystyti savo miestus. Žinoma mums savotiškai padeda ypatingai lėtas tempas, kai nuo svarbaus sklypo nupirkimo iki projekto įgyvendinimo praeina dešimtmečiai (Vilniuje – dešinysis krantas, Kaune – Arena, Merkurijus, Lituanica). Tuomet architektai neskubėdami sugeba padiskutuoti, studentai padaryti keletą kursinių darbų, pasikeisti keli merai ir galų gale visi būna daugiau mažiau ramūs dėl rezultato.

Eugenijaus Miliūno Kauno Arenos projektas. Žurnalas Centras Nr. 5, 2006
Eugenijaus Miliūno Kauno Arenos projektas. Žurnalas Centras Nr. 5, 2006 (iš miestai.net)↑

Kaunas su savo lėtapėdiškumu ir nevikrumu sugebėjo išvengti pagundos pastatyti kokį nors dangoraižį miesto centre, išsigrynino prioritetai. Nuo pirmųjų Eugenijaus Miliūno pasiūlymų Kauno Arenai iki įgyvendinimo praėjo turbūt daugiau nei dešimtmetis, todėl nenuostabu, kad turime rezultatą dėl kurio kauniečiai riečia nosis. Iš esmės tragiškų klaidų Lietuvos miestuose nematau. O jei yra klaidų, tai klausimas kiek tam galėtų buvę padėti miestų architektai. Vargu ar miesto architektas būtų labai pagelbėjęs atkalbant valdžią nuo Valdovų Rūmų statybos ar jis būtų galėjęs atsukti Kauno Akropolį prie Nemuno.

Lietuvos miestai gyvavo ir gyvuos be miesto architektų ir be aiškių vizijų. Kaip nieko baisaus nenutiko Seului be Seung H-Sang, taip nieko nenutiks ir mums. Be miestų architektų miestai kaip vystėsi taip ir vystysis – svarbesni projektai bus ir toliau statomi dešimtmečiais. Ne vien Kauno arena, Nacionalinis stadionas yra puikūs to pavyzdžiai, bet ir naujausiais – Kauno Kongresų rūmai. Kauno mero Andriaus Kupčinsko benefisas interpretuojant architektūrinio konkurso sąvoką parodė, kad savivaldybėje nėra žmonių suprantančių nei apie projektų vadybą, nei apie elementarią logiką.

Pirmiausia išrenkama vieta numatomiems Kongresų rūmams urbanistinio konkurso metu. Tuomet du metus laukiama ir nieko nedaroma, o susizgribus, kad artėja naujas ES paraiškų laikas ir savivaldos rinkimai, bandoma prakišti urbanistinio konkurso rezultatus kaip architektūrinio. Natūraliai architektams pasipiktinus, kad bananai bandomi vadinti pomidorais, avantiūra buvo sustabdyta ir projekto įgyvendinimo terminai nusikėlė, o galimybė gauti ES paramą tapo miglota. Šis projektas bus įgyvendintas kažkada, nes jo idėja yra gera ir reikalinga, bet be miesto architekto rankos vietoje kelių metų termino, projekto vystymą skaičiuosime dešimtmečiais.

Miesto architektas turi užsiimti tokių projektų vadyba ir patarti merams, kas kada turi būti daroma. Toks miesto architektas galėtų padėti realizuoti projektus ne tik greičiau ir skalndžiau, bet ir pasiūlyti būdus kaip įgyvendinti tik nerealiose fantazijose gyvuojančias idėjas. Jis galėtų pasiūlyti kaip Kaunui beveik už dyką pasistatyti nerealų Kėdainių tiltą, kuriam finansų dar dešimtmetį nebus. O juk tai labai paprasta.

Naujasis Kėdainių tiltas per Nemuną Kaune skirtas sukurti naują transporto žiedą aplink Kauno centrą. Jo dėka, jau dabar menkos transporto grūstys taptų neįmanomos, o automobilių srautas centre sumažėtų drastiškai. Sumažėjęs transporto srautas natūraliai reiškia, kad dabar 6 juostų gatvės aplink senamiestį taptų nereikalingos, pakaktų 2-3 juostų. Likęs laisvas žemės plotas automatiškai taptų patraukliais žemės sklypais su vaizdu į Nemuną, Žaliakalnį ar paprasčiausiai senamiestį. Kokia tokių sklypų vertė sunku dabar spėlioti, tačiau tikrai būtų galima finansuoti neblogą dalį iš 46 milijonus eurų kainuosiančių tilto statybų.

Kėdainių tiltas Kaune ir naujas transporto žiedas
Planuojamas Kėdainių tiltas, kuris užbaigtų naują transporto žiedą aplink Kauno centrą ↑

Taip galėtų patarti merui miesto architektas. Tokius principus naudoja Kopenhaga, kurioje vieni projektai finansuoja kitus. Pietų Korėjoje ir Japonijoje apie tai valdžiai patarinėti nereikia, nes viską ir taip kontroliuoja didžiosios korporacijos, kurios jau tikrai žino kaip efektyviai panaudoti savo pinigus. Mes renkamės kitą kelią, kai tą patį darome dešimt kartų ilgiau.

Todėl ar Lietuvai reikia miestų architektų? Jie yra būtini jei norime kurti patrauklius ateities miestus, kurie galėtų konkuruoti dėl gyventojų. Tai yra ypač aktualu kiekvienam miestui, kuris nėra Vilnius, o Vilniui tai svarbu jei nori konkuruoti su regiono miestais. Dešimtmečius trunkantys, prastai apskaičiuoti projektai be aiškios vizijos miesto patrauklumo nedidina. Kaunas apskritai pralaimi konkurenciją dėl gyventojų ne tik Vilniui, bet ir Kauno rajonui. Juk net ir rajone pozityvūs pokyčiai vyksta sparčiau. Apsilankymas Klaipėdoje praeitą savaitgalį priminė labiau sceną iš vesterno, kai po vaiduoklių miestą skraido šieno kamuoliai, nei trečią pagal dydį Lietuvos didmiestį. Nieko nedarydami miestai, kaip iki šiol, nepadarys didelių klaidų, bet tai ir bus didžiausia klaida. Geri miesto architektai su vadybos žiniomis galėtų tai pakeisti.

Kategorijos: Kritika.

Žymos: , , , ,