archata » Lietuvoje

Kategorija: Lietuvoje

Kauną puola UNESCO

Paskelbė Gegužė 2, 2013 19:53.

Šiandien portale diena.lt pasirodė interviu su buvusiu Kultūros ministru, VDA dėstytoju, dabartiniu Lietuvos ambasadoriumi prie UNESCO Arūnu Gelūnu. Jame ambasadorius atskleidė artimiausią planą – įtraukti „Kauno ikikarinės moderniosios architektūros kompleksą“ į UNESCO paveldo sąrašus. Džiugu, pagaliau bus teisingai įvertinta Kauno architektūra ir ne kažkoks senovinis senamiestis kaip Vilniaus, bet modernus paveldas! Ne. Taip galvoja turbūt valdininkai, paveldoSAUGININKAI ir kiti, mažiau žinantys apie UNESCO žalą, žmonės. Iš tikro tai yra labai baisu. Tai vienas baisesnių dalykų galinčių nutikti miestui, jei jo teritoriją (Kuršių Nerija, Vilniaus senamiestis) įtraukia į tokį sąrašą. Teoriškai tai yra įvertinimas, pasaulinis pripažinimas ir turistų srautai (?), bet faktiškai tai yra taškas. Viskas. Ta miesto dalis ar visas miestas, teritorija yra nužudoma. Normalaus miesto esmė yra žmonės, nuolatinis kitimas, susigyvenimas su aplinka, labai sudėtingi, neatnarpliojami ryšiai tarp skirtingų miesto dalių, žinoma gerbiant praeitį, paveldą (čia žodis „paveldas“ reiškia ne kažkieno sugalvotą, nustatytą paveldą, bet visą paveldėtą visumą su gerais ir blogais dalykais). Įtraukus teritoriją į UNESCO sąrašą ji užkonservuojama, žmogus nustumiamas į šoną ir jam paskui diktuojama be kompromisų, ką jis gali ir negali daryti. Tie abejotini turistų srautai (kažin kiek žmonių aplanko Struvės geodezinį lanką) vargiai kompensuoja sustabdytas investicijas ar smarkiai apsunkintą plėtrą.

Rem Koolhaas jau prieš kelis metus pradėjo kalbėti apie saugojimo žalą. 2010 Venecijos architektūros bienalėje pristatyta CRONOCAOS ekspozicija ir panašiu metu skaityta nemažai paskaitų saugojimo žalos tema. Įdomu, kad jau 2010 metais apie 12% viso pasaulio teritorijos buvo saugomos zonos, kuriose kitimas ar kitaip sakant, normalus gyvenimas, nėra galimas arba yra apribotas. Informacija yra lengvai randama jei norite pasidomėti plačiau. Tačiau geriausiai visą mintį išsako iliustracijos. Žemiau pateikiu dvi iliustracijos iš CRONOCAOS, kurias pavogiau iš designboom.com.

„Damaskas naudojamas ir Damaskas saugojamas“. Nors tai nėra ta pati erdvė, bet matome kaip pasikeičia požiūris ir funkcija, kai teritorija tampa saugojama. Formaliai antras paveiksliukas yra puikus paveldo pavyzdys, viskas puikiai prižiūrėta, bet iš esmės tai yra kažkokia butaforija, kažkieno sugalvotos iliuzijos saugojimas, juk ta vieta niekada neatrodė taip, kaip ji atrodo dabar su tuo prašmatniu butiku, ten niekada nebuvo taip sterilu. Bet pagal saugojimo principus autentiška vieta turi būti, sutvarkyta, graži, be šiukšlių ir su besisukiojančiais turtingais turistais ir ne duok dieve pamatysi kokį murziną vietinį tipą! Kalbant apie murzinus vietinius tipus, įdomus pavyzdys yra Gadamesas Libijoje. Po senamiesčio įtraukimo į UNESCO sąrašus 1986, žmonės palaipsniui tiesiog išsikraustė ir paliko šią nuostabią namų, gatvių raizgalynę naujiesiems UNESCO gyventojams – turistams. Nėra taip lengva rasti nuotraukos iš šio senamiesčio, kurioje matytųsi žmonės.

Tas pats vyksta ir Kuršių Nerijoje, Vilniaus senamiestyje. Saugomos kažkokios susigalvotos iliuzijos kaip viskas turi atrodyti, nors tai visiškai prasilenkia su realybe. Iš esmės bet koks pasijudinimas ar normalaus miesto procesas tampa grėsme.

Požiūris į paveldą ir saugojimą turi keistis, nes kuo toliau, tuo labiau mes tampame apsėsti saugojimo. Pradedame saugoti vis naujesnius objektus ir kaip Rem Koolhaas yra taikliai pastebėjęs, jau priėjome tokį tašką, kai pradedame saugoti dar nepastatytus objektus. Statydami jau žinome, kad statome paveldą. Tokį pavyzdį turime ir tame pačiame Kaune – Žalgirio areną. Niekas to nėra sakęs ar gal net ir pagalvojęs, bet netiesiogiai galima jau buvo suprasti, kad tai kas statoma bus paveldas. Nenustebčiau jei netrukus po architekto mirties šis objektas bus oficialiai traktuojamas kaip paveldo objektas, tuomet tai būtų vienas kvailiausių paveldo pavyzdžių, kai būtų saugojama visiškai ne tai apie ką galvojama.

Šį rudenį vyks Kauno architektūros festivalis, kurio vienas iš kertinių programos punktų yra Kauno tarpukario architektūra. Labai įdomu, kokia pozicija bus išsakyta dėl saugojimo, ar bus išsakyta nuomonė dėl UNESCO. Aš naiviai tikiuosi, kad renginys architektams taps puikia proga susiburti ir pasipriešinti šiam miesto dalies išbrokavimui ir nurašymui. Tikiuosi, kad architektai nemano, kad šis Kauno paveldas yra užbaigta miesto dalis ir nebeturi teisės toliau gyventi ir keistis. Čia yra rimta, labai rimta grėsmė ir labai apmaudu, kad toks išsilavinęs žmogus kaip Arūnas Gelūnas to nesupranta.

Geriausių architektūros studentų baigiamųjų darbų paroda 2013

Paskelbė Vasaris 24, 2013 14:41.

Šis įrašas nėra skirtas vien pranešti apie šią parodą, bet ir pakalbėti apie tam tikras tendencijas ir prognozes. Nuo 2008 metų galima pastebėti tam tikrus keistus dėsningumus kaip yra renkami geriausi magistro darbai: „]miestas[ Kalėjimas Pagiriuose, Vilniuje“, „Laidojimo paslaugų centras Vilniuje“, „Vienuolynas Gruzijoje“, „Skausmo miestas – skaistykla“. Taip, mano nuomone jie yra renkami pagal pavadinimą. Nenoriu menkint autorių ir nesakau, kad darbai blogi, bet noriu menkinti komisiją ir sakyti, kad ji bloga. Ypač po pernykščio fiasko.

Suprantu, kad po visokių teritorijų konversijų, urbanistinių tyrinėjimų ar mažiau įdomiai skambančių realistinių temų, išvydus kažką labiau dvasinio, emocinio, norisi sakyti, kad tai yra išskirtinai geras darbas, bet tai yra blogai. Nors skamba gražiai, bet kaip Vienuolynas Gruzijoje ar Skausmo miestas-skaistykla yra susiję su kažkokiom aktualijom, kaip tai išvis reaguoja į kažką? Na galbūt Gruzijoje, kurios dalį yra okupavusi Rusija, pati aktualiausia tematika yra nauji vienuolynai, galbūt… (ironija). Kokia yra reali tokių darbų nauda? „Vilijampolės senosios dalies renovacijos galimybės“ skamba labai niūriai, bet aš bent matau kažkokią aktualiją ir dėmesio atkreipimą į svarbias temas. O aktualumas yra svarbu, kitaip mes galim toliau žaisti savo pavadinimų rinkimus, sakyti, kad Lietuvai reikia daugiau muziejų, vienuolynų, bažnyčių, o priemiesčius, rajonus, pramonines teritorijas laikykime antrarūše sritimi. Nes jeigu nepatrauklu akiai, tai vadinasi nesvarbu.

Tokie rinkimai taip pat rodo tam tikrą blogą pavyzdį ir jaunesniems studentams, nes jie pamato, kad „Skausmo miestas“ yra gerai, pramoninės teritorijos pertvarkymas yra blogai. Tai kodėl jiems darant savo darbus gilintis į aktualias temas, kai galima išlaisvinti savo vaizduotę su belenkokia tema? Ir pripažinkim, darant dvasinę temą, reikia mažiau lysti į purvą, teptis rankas, nei darant pavyzdžiui kažkokios niūrios, depresiją keliančios teritorijas pertvarkymą.

Bet gal tie darbai tikrai pranoko visus kitus ir pagal architektūrinę kokybę? Galbūt sutikčiau dėl to, jei ne pernykštis darbas. „Skausmo miestas – skaistykla“ buvo didžiausias mano matytas nusišnekėjimas, per kelis paskutinius rinkimus ir jis laimėjo. Naujo statinio projektavimas centriniame parke, nėra provokacija, tai tiesiog nesąmonė. Koncepcija, emocija? Deja nematau jokio teorinio pagrįstumo niekam, o iš tuščio į kiaurą su emocijom, be teorinio pagrįstumo gali pilstyti bet kas. Jokie komisijos pateikti argumentai neįtikina, kad tai geras darbas.

Gaila, kad komisijos pastaraisiais metais nebando kurti pavyzdžių, kuriais reikėtų sekti. Dabartinė praktika tik kuria atskirtį tarp architektūros ir žmonių, tarp to kas yra aktualu ir svarbu. Labai viliuosi, kad dabar, už poros dienų įvyksiančiuose rinkimuose nugalės darbas, kuris kalba apie tai, kas yra svarbu, kuris seks tendencijas vykstančias už Lietuvos ribų. Kiek mes galime statyti naujų stebuklingų pastatų, kai per paskutinius dešimt metų žmonių kiekis šalyje sumažėjo puse milijono? Reikėtų tokiom komisijom duot šlapiu skuduru per veidą, kad atsipeikėtų iš savo idealaus pasaulio sapno, o paskui tą patį padaryti ir mokykloms.

Geriausių architektūros studentų baigiamųjų darbų paroda vasario 28 dieną, 17:30, Energetikos ir technikos muziejus, Rinktinės g. 2, Vilnius

Projektas „Skausmo miestas – skaistykla“ archatoje

Kauno architektūros festivalis – Laisvės impulsai

Paskelbė Sausis 27, 2013 00:22.

Šiemet Kaune rugsėjo 1 – spalio 30 dienomis vyks Kauno architektūros festivalis (KAFe). Programa jau po truputį materializuojasi, jau paskelbta apie studentų darbų, Lietuvos tarpukario, Mies van der Rohe parodas, du paskaitų ciklus (Miesto ir Architektūros fondo), East-East 4 (Japonija-Lietuva) kūrybines dirbtuves. Naujausia žinia, idėjų paroda „Laisvės impulsai“ skirta jauniems architektams (iki 40 metų). Šio projekto esmė – jauniesiems architektams pasiūlyti galimybę atnaujinti Laisvės alėjos pastatus ir taip skatinti diskusijas apie tai ką galima ir ko negalima daryti svarbiose istorinėse miestų erdvėse. Žinoma, viskas vyks idėjų lygyje, todėl galima pasirinkti savo vaizduotei išlaisvint visus Laisvės alėjos pastatus, net ir Žilinsko dailės galeriją. Geriausi darbai bus eksponuojami dideliu formatu pačioje Laisvės alėjoje, taip pat publikuoti specialiame kataloge.

Jeigu susidomėjote, KAFe puslapyje galite rasti platesnę informaciją ir rezervuoti savo pastatą. Projekto deadline – birželio 1 diena.

Nepamirškite, kad taip pat yra galimybė tapti KAFe savanoriais!

O čia oficiali informacija:

Kuri šiuolaikišką ir progresyvią architektūrą? Nori būti matomas? Realizuok save “Laisvės Impulsų” kūrybinėje laboratorijoje ir nustebink tautą. Padaryk savo viziją bet kuriam pasirinktam pastatui Laisvės alėjoje Kaune. Architektų biurai, neformalios architektų grupės bei pavieniai architektai kviečiami registruotis KAFe 2013 tinklalapyje bei rezervuoti „sergantį“ Laisvės alėjos objektą savo vizijai realizuoti. Daugiau informacijos apie projektą bei dalyvavimo sąlygos: http://www.kafe2013.lt/lt/laisves-impulsai

Projektas “Laisvės impulsai” – tai inovatyvus, eksperimentinis naujos architektūros istorinėje aplinkoje atsiradimą nagrinėjantis bei architektūros idėjų ir kritinės minties sklaidą mieste užtikrinsiantis renginys. Pagrindinis renginio tikslas – per pateiktas jaunosios kartos architektų sukurtas architektūrines vizijas”sergančioms” Kauno Laisvės alėjos vietoms (pastatams, jų fasadams, numatomiems antstatams) inicijuoti gyvas ir atviras miesto visuomenės, verslo, architektų ir savivaldos diskusijas apie tai, kokia gali (ar galėtų) būti šių dienų architektūra istorinėse miestų erdvėse, kuri dabar dažnai yra vertinama nevienareikšminkai ar netgi sukelia kontroversiškų nuotaikų.

Atliktos vizijos (planuojama, kad jų bus parengta 30-40-čiai realių objektų ar erdvių) bus kokybiškai atspausdintos ant didelio formato stendų (2 x 3 m.), kurie bus viešai du mėnesius eksponuojami Laivės alėjoje šalia “gydomų” pastatų, o Laisvės alėja taps unikalia architektūros pasiūlymų laboratorija – galerija ir atvirų diskusijų forumu po atviru dangumi, kur žmonės galės rinktis ir diskutuoti apie tinkamus ar netinkamus architektūrinės išraiškos pavyzdžius ir jų daromą įtaką istorinei aplinkai.

Kauno architektūros festivalis (KAFe2013) – tai 2013 m. rugsėjo–spalio mėnesiais Kaune įvyksiantis įvairialypis ir daugiaplanis, įvairius architektūrinius įvykius (architektūrinių idėjų konkursus, parodas, paskaitas, viešas diskusijas ir visuomenės konsultacijas) apjungsiantis renginių ciklas. Tokio masto ir pobūdžio tarptautinis architektūros festivalis organizuojamas pirmąsyk Lietuvoje.
Daugiau informacijos: www.kafe2013.lt

Paveldosaugininkai – vėžys visuomenei

Paskelbė Gruodis 30, 2012 05:12.

Paskutiniu metu nedaug ką parašydavau – esu gana intensyviai užsiėmęs ir dar nesugebu tinkamai susidėlioti visų darbų, kuriuos norėčiau padaryti, bet mano tylėjimo taurę perpildė neseniai matytas „Lietuvos ryto“ televizijos reportažas (įrašas žemiau) apie tai, kad paveldosaugininkams apsišvietė, kad reikia nusausinti Paežerių ežerą, nes… GALBŪT dėl to drėksta Paežerių dvaro rūsiai.

Niekam ne naujiena, kad architektai sunkiai randa sąlyčio taškų su senovės garbintojais (esu jau rašęs apie situaciją su Nidos kultūros centru, apie Paveldo komisiją Kaune ir t.t.), bet šis reportažas rodo ne vien tai, kad egzistuoja architektų ir paveldosaugininkų pozicijų priešprieša, o kad paveldosaugininkai kenkia apskritai visiems ir jų aklas taisyklių laikymasis, nelankstumas, baimė ir mano jau minėtas nenoras dirbti savo darbą spendžia visą visuomenę į kampą.

Dėl tikslumo noriu pasakyti, kad pati paveldo idėja yra gera – yra vertingų objektų, teritorijų, kurias norėtųsi palikti ateinančioms kartoms, joms reikia išskirtinio dėmesio, bet kas yra blogai – patys žmonės. Iš tokių sprendimų, kaip pasiūlymas nusausinti ežerą, matyti, kad paveldosaugininkų išsilavinimas ir atvirumas naujovėms yra visiškai supelijęs. Nuolatinės problemos su paveldu architektams Vilniaus senamiestyje, ne tik nepadeda išlaikyti šios UNESCO teritorijos, bet atvirkščiai – mano manymu, kelia grėsmę, kad ateityje ši teritorija galės būti išbraukta iš šio sąrašo. Istorinio kičo pastatai ir menamo istorinio laikotarpio konservavimas iš esmės yra istorijos falsifikavimas, todėl kuo labiau teritorija bus taip žalojama, tuo mažiau vertinga ji palaipsniui taps.

Siūlyčiau visiems paveldosaugininkams pažiūrėti šią Rem Koolhaas paskaitą (apie paveldą kalbama nuo 20 minutės, jeigu tik kas nors iš paveldosaugininkų supranta anglų kalbą). Yra įdomių minčių apie saugomas teritorijas, kas iš tikro įvyksta su ja, kai ji „apsaugoma“ ir pasakojimas apie Ermitažo muziejaus projektą atskleidžia netradicinį požiūrį į tai kas yra paveldas ir vertybės.

Mane stebina paveldosaugininkų noras atstatyti praeitį. Jeigu rekonstruojamas pastatas, tai galima pašalinti nevertingą laikmetį (sovietmečio anstatus), bet šiukštu negalima liesti senesnių sluoksnių – keisti dvigubi standartai. Ant popieriaus ir pagal paveldosaugininkų sukurtas taisykles galbūt tas sovietinis sluoksnis nėra toks vertingas, tačiau žiūrint socialiniu požiūriu, dažnai tas sluoksnis pranoksta visus 16 amžiaus rūsius.

Reportaže muziejininko spėjimas, kad paveldosaugininkams atrodo normalu nuleisti ežerą, dėl to, kad kažkada dirbtinai jis buvo pakeltas, veikiausiai yra teisingas. Paveldo saugotojai ir čia nori atstatyti istoriją, su vieninteliu argumentu – nes taip buvo seniau. Ši logika yra nepralenkiama. Aš siūlau žengti toliau ir nesustoti ties 19 amžiumi, siūlau atstatyti kraštovaizdį, tokį koks buvo prieš ledynmetį, nes juk kuo seniau tuo geriau. Jau matau šoka, ploja paveldosaugininkai už mano tokį pasiūlymą. Deja šitame mąstyme yra problema – juk pavyzdžiui 16 amžiuje nebuvo paveldosaugininkų, taigi iš esmės jie savo egzistencija prieštarauja patys sau. Dilema rimta. Ir sprendžiama vieninteliu būdu – mąstymo praplėtimu. Galbūt yra ir daugiau būdų kaip dirbti su paveldu, ne vien jį saugant?

Pats žodis „saugoti“, man asmeniškai, turi neigiamą prasmę. Kalėjime žmonės saugomi, pinigai banke saugomi, paslaptys saugomos. Dabartiniame lietuvių kalbos žodyne pateikiamos tokios reikšmės:

sáug‖oti, ~o (~oja), ~ojo
1. ginti nuo pavojų, nykimo, prižiūrėti, sergėti: S. vaiką. S. gamtą, kalbą, papročius. S. sveikatą. S. sodą nuo kenkėjų. Įstatymų ~omos teisės. Pasiliko namų s. ~o kaip savo akį (labai). ‖ sngr. : ~okis jo kaip ugnies! ~okis šunų. Reikia ~otis traukinio. ~okis persišaldyti.
2. tykoti, laukti, sekti: Išėjo s. šernų. Visą naktį ~ojo vagį. ~ok, gal pamatysi ateinant.
3. laikytis, nenukrypti: Jis ~ojo kelią. Paslaptį s.
~ojimas (1).
~otojas, ~otoja dkt. (1)

Saugojimas yra neatsiejamas nuo baimės. Nes jei nebūtų baimių, nebūtų prasmės saugoti. Nemanau, kad dėl pastatų reikia bijoti, nemanau, kad Vilniaus senamiestis turi būti baimės teritorija. Šiuo atveju baimė yra naujovėms, baimė, kad kažkas pasikeis, deja tokie yra paveldosaugininkai, žmonės kupini baimių ir bandantys savo bailumą maskuoti maksimaliu savo galių demonstravimu.

O kas jeigu būtų atsisakyta baimių? Galbūt reikia iš visų dokumentų išbraukti žodį „saugoti“? Nebenaudoti frazės „paveldoSAUGININKAI“? Galbūt tada žmonės suprastų, kad jų darbas nėra bijoti, saugoti ir drausti, o padėti, ieškoti ir kalbėtis? Galbūt tada bus savaime aišku, kad didesnė vertybė yra ežeras, o ne dvaro rūsiai, gal tada būtų pasitariama su kitais specialistais ir pateikiama 100 variantų, kaip galima apsaugoti rūsius nuo drėgmės žiūrint į ateitį ir taikant modernius sprendimus, o ne į 19 amžių ir taikant to laikmečio būdus…

Manau dabar vykstantys procesai su paveldu yra vėžys visuomenei, kuris lėtai žaloja visą mūsų aplinką ir po kiek laiko nepastebimai pamatysime, kad viskas ką mes iš tikro saugojame yra tik kažkokie romantiniai jau seniai nebeegzistuojantys vaizdiniai, kažkieno sukurtos taisyklės, o esmė seniai prarasta. Tikiuosi, kad šią ligą nors sunkiai, bet dar galima išgydyti. O dažniausiai vėžys gydomas šalinant piktybinius audinius.

Anykščių metamorfozė

Paskelbė Spalis 19, 2012 23:55.

Mintys iš Architektūros fondo organizuotos ekskursijos “Anykščiai. Sovietmetis”:

„Metai keičia miesto veidą. Prisimenu Anykščių vienaaukščius, medinių, smailiastogių namų eiles, susispietusias abipus siaurų gatvelių. Žmonėms ir miestui reikėjo erdvės ir saulės… Ir miestas ūgtelėjo visais penkiais aukštais.“ 1974-tais rašė „Kolektyviniame darbe“. Prieš karą buvęs nedidelis medinis Aukštaitijos miestelis, susispietęs bažnyčios šešėlyje, septintame – devintame dešimtmečiuose patyrė drastiškas centrinės dalies transformacijas. Anykščiai – kokius pažįstame ir į kokius kviečiame sugrįžti atvykusius – susiformavo sovietmečiu.

Kalbos ir mintys apie sovietinius metus ir jų pakeistą miesto veidą skambėjo vėtros nusiaubtuose Anykščiuose pirmąjį spalio šeštadienį. Į aštuonis skirtingus miestus šį rudenį kvietusi viešoji įstaiga „Architektūros [ekskursijų] fondas“ spalio 6 d. anykštėnus ir miesto svečius (daugiausia iš sostinės) subūrė į architektūrinę ekskursiją, raktiniu pavadinimu „Anykščiai. Sovietmetis“, raginusią tyrinėti įdomiausią ir reikšmingiausią sovietinių metų architektūrinį paveldą. Gidai kvietė atkreipti dėmesį į detales ir pamąstyti, kiek daug mažam miestui reiškia kiekvienas pastatas. Gavus mero Sigučio Obelevičiaus palaiminimą ekskursija prasidėjo urbanistine įžanga apie 1967-ais numatytą visos centrinės dalies metamorfozę į chruščiovinių daugiabučių rajoną. Laimei ne visa numatytoji akcija Anykščių miesto centre buvo realizuota ir, kaip kontrastas, nedidelė senojo medinio užstatymo teritorija įdomumo dėlei buvo išsaugota. Ekskursijos gidė miesto architektė Daiva Gasiūnienė savo pasakojime akcentavo pastatų masteliškumą – vieną pagrindinių kriterijų tiek sovietimečio, tiek ir naujajai architektūrai trapioje mažo miesto struktūroje.

Trys dešimtys dalyvių pasklido sovietmečiu centrinės dalies funkcijas perėmusioje Jono Biliūno gatvėje. Šiaurinėje jos pusėje išsirikiavę funkcionalistinio stiliaus pastatai – buvę Rajono partijos komiteto rūmai, kino teatras, taupomosios kasos ir knygyno kompleksas, vaistinė. Šioje vieningoje eilėje stilingu modernizmu ir subtilia žalvarine fasado renovacija išsiskiria paštas. Pastatui būdinga aiški vidinė struktūra, paprastas ir efektingas fasado, kuriame dominuoja laikančių kolonų skaidoma vitrina, sprendimas. Panašus apibūdinimas tiktų ir kitoje gatvės pusėje architekto Algimanto Patalausko septintame dešimtmetyje suprojektuotam kartotiniam universalinės parduotuvės tūriui (tokios pat parduotuvės stovi dar bent penkiuose miestuose). Pagrindinis ir esminis skirtumas – pastatų dydžiai bei gebėjimas darniai įsilieti į susiklosčiusią urbanistinę struktūrą. Vienas stambiausių pastatų mieste dominuoja ir aikštės erdvėje, kuri taip pat smarkiai pasikeitė sovietiniais metais – pradedant užveistu parku-skveru ir baigiant kone dvigubai padidintu plotu. Nejautrumas esamai architektūrinei aplinkai pastebimas ir 1977-tais iškilusiuose architekto Rimvydo Šileikos projektuotuose Kultūros rūmuose. Vis dėlto plastiškas tūris (daugiau siejamas su kraštui būdingu kalvotu kraštovaizdžiu, nei su aplinkiniu užstatymu) išsiskiria kaip originalios ir įdomios architektūros pavyzdys. G. Janulytės-Bernotienės vykdoma rekonstrukcija iš esmės keičianti objekto įvaizdį, išsaugo dabartinio kultūros centro tūrių plastiką

Kitoje aikštės pusėje – susispietę palei miniatiūrines gatveles, sovietmetį atlaikę senamiesčio kvartalai. Su prieškarinių Anykščių kontekstu supažindinusi kultūros vertybių apsaugos specialistė Daiva Stankevičienė pasakojo apie dingusį žydišką medinį miestelį su sinagogų kiemu, mediniais prekybos paviljonais centrinėje aikštėje, benzino kolonėle ir keturiais automobiliais. Sovietmetį šioje dalyje priminė ilgas penkiaaukštis Ubagevičiaus (dab. Šaltupio) gatvėje, it dramblys saldainių parduotuvėje – vyno gamyklos kompleksas bei buvusi architekto A. Aleknos 1985-tais projektuota degustacinė, į kurią, kaip prisiminė buvęs miesto architektas Gintautas Navickas, vamzdžiais tiesiai iš vyno fabriko atkeliaudavo įvairiarūšis vynas… Laikas nuplovė 1982-ais rekonstruoto miesto viešbučio autorius, kaip ir daugelio kitų tik prieš trejetą dešimtmečių iškilusių pastatų architektų vardus, tačiau įspūdingos plastikos keturaukščio „Puntuko“ fasadas drąsiai atlaikė metų išbandymą. Gidės D. Gasiūnienės teigimu – tai vienas vertingiausių okupacijos laikotarpio pastatų Anykščiuose. Masyvios metalinės palangės ir viršlangiai – kito devinto dešimtmečio pastato, valstybinio banko, skiriamasis bruožas. Laiko dvasios prisigėrusių detalių išsaugojimas jau tampa miesto architektų galvosūkiu.

Savitas sovietmečio palikimas – kitapus upės ant kalvos iškilę muziejaus komplekso pastatai. Stalinistinėje epochoje J. Kvašio projektuotas poemos „Anykščių šilelis“ gimtąją vietą saugantis gaubtas it sarkofagas atkartoja tradicinių liaudiškų formų klėtelės vaizdinį. Šalia – regionalistinės stilistikos, buvusį Baranauskų klojimo tūrį ženklinanti architekto V. Gabriūno muziejaus fondų saugykla su parodų sale, kurioje atsiveria aukštos pastogės edvės interjeras. Muziejaus kalvą su miestu jungiantys tiltai priminė sovietinių metų rekonstrukcijas, po kurių keitėsi tiltų vieta, paskirtis, dingo skulptūros, radosi neaiškios paskirties pastatas, kuriame vėliau, laimei, įsikūrė kavinė. Po nedidelės kavos pertraukos ekskursija pasuko buvusia Šagalovo gatve ir patyrė kuliminaciją sovietmečio architektūros žvaigždės – Gedimino Baravyko – projektuotuose Santuokų rūmuose. 1978-1984-ais kurtas tūris eksponuoja savo centre išsaugotą trapią grafų Venclovavičių koplyčią-mauzoliejų. Mūro ir stiklo gaubtas pagarbiai ir atsargiai įjungia istoristinį inkliuzą į vientisą vestuvių ritualui dedikuotą erdvę. „Lengvo potėpio įspūdis“ – apibendrina anuometinio straipsnio apie naują pastatą autorius L. Ektas.

Baigėsi dar viena sovietmetį aktualizuojanti ekskursija. Įžiebus dizainerio E. Šatūro projektuotą šviestuvą geltonas koplyčios interjeras nušvito drėgname spalio danguje. Lietus, kaip ir prieš trisdešimt metų, pasveikino miestą.

Ekskursijos kuratorus Kostas Biliūnas

Nuotraukų autorius Norbert Tukaj.

Visą informaciją apie Architektūros fondo renginius rasite archfondas.lt puslapyje.