Skip to content

Architekto G.Natkevičius būstas

natkeviciaus_butas5

Savo buto duris atvėrė žinomas Lietuvos architektas kaunietis Gintautas Natkevičius. Beveik kiekvienas šio architekto kūrinys – kažkuo išskirtinis. Jo paties naujasis būstas – irgi neįprastas.

Architektas gyvena pačiame Kauno centre savo paties suprojektuotame komerciniame gyvenamajame pastate šalia Miesto sodo ir Muzikinio teatro.

Čia gyventi architektas neplanavo, bet „taip iškrito korta“, ir 130 kvadratinių metrų ploto butas šeštajame stiklo ir metalo bokšto aukšte tapo jo namais.

Prisipažinsiu, jog, tik įėjusi, sutrikau neatradusi įprastų, nesunkiai kiekviename būste atpažįstamų dalykų. Kuriame iš šių vienodų metalinių kubų buto viduryje galėtų būti drabužinė, kuriuo koridoriumi eiti? – svarsčiau mindžikuodama prie durų.

Panaši svečių reakcija šeimininko nestebina, nes tokia yra buto intriga, be kurios G.Natkevičius architektūros neįsivaizduoja.

– Kodėl čia taip neįprastai suplanuota: vietoj kambarių, tradiciškai projektuojamų aplink gyvenamąją erdvę, buto centre išdėlioti keturi metaline skarda apkalti kubai kambariai, apjuosti įėjimų koridorių? – pirmiausia rūpėjo sužinoti.

– Tai – amžina diskusija, ką rinktis – intrigą ar pragmatiškus dalykus, šiuo atveju plotą, kurį „suvalgė“ įėjimai.

Daugelis rinktųsi plotą, o ne tuos tarsi nereikalingus įėjimus. Bet jie suskirsto erdvę į svečių, intymią zoną, o atitraukti nuo sienos kubai kuria erdvumo pojūtį.

Taip prarandi plotą, bet gauni kitų vertybių. Būstas gali būti neįdomus. Bet juk norisi, kad turėtų paslapties. Lyg moteris.

– Esate vienas tų architektų, kurie užsakovus stebuklingu būdu sugeba įkalbėti drąsiems eksperimentams. Ar eksperimentavote ir kurdamas savo namus?

– Kai projektuoju užsakovams, visuomet bandau paaiškinti, įrodyti, kodėl siūlau vienokį ar kitokį sprendimą. Visada yra tam tikras scenarijus, kurį kartais pasiseka įgyvendinti, kartais ne.

Ne pinigai, kaip daugelis mano, leidžia drąsiai eksperimentuoti, o psichologinės užsakovo nuostatos.

Bet žmonės nėra bandomieji triušiai. Jie įsimylėję medį, baltą spalvą. Stengiuosi įsiklausyti į jų norus ir scenarijų pasukti taip, kad pavyktų sukurti ir meną, ir žmonėms priimtiną aplinką.

Kai darai sau, gali daryti tai, ko niekam nedarei, nieko nereikia įkalbinėti, gali su savimi kiek nori eksperimentuoti.

Kūriau savo namus šiek tiek specialiai norėdamas sau ir kitiems įrodyti, kad jaukumą galima sukurti ir kitaip, ne tik naudojant medį, šiltas spalvas.

Todėl mano namuose grindys yra plastikinės, baldai pagaminti iš laminuotos plokštės, sienos apkaltos rūdijančia skarda, betoninės kolonos, juoda, pilka spalvos.

Nėra vestibiulio, užuolaidų ant langų, nes už lango – nuolat besikeičiantis miesto paveikslas.

Šis interjeras – tarsi vidinė diskusija su savimi ir kitais, kad nėra jokių tabu, blogų medžiagų ar spalvų. Yra tik geri arba blogi jų deriniai, talentas arba jo stoka.

– Tačiau daugeliui rūdijančios sienos tikrai neatrodo jaukiai…

– Apie tai turėtume diskutuoti, kad žmonės susimąstytų, jog jaukumą galima sukurti įvairiausiais būdais. Žinoma, jei norima ko nors išskirtinio, turi pasitelkti profesionalą.

Dabar dažnai suplakamas tikras interjero, architektūros menas su pseudomenais. Reikalinga ir viena, ir kita, tačiau tie dalykai nėra tolygūs, jie negali būti suvelti į viena. Žmonės nebesupranta, kur yra tikros vertybės, o kur tik jų imitacija.

– Ar verta įrengti išskirtinį būstą, daug į jį investuoti, kurti meną, kai šiais laikais namuose praleidžiame tiek nedaug laiko?

– Visai nesvarbu, kiek namuose praleidžiame laiko. Jei tų akimirkų nedaug, manau, jos kaip tik turi būti labai kokybiškos ir išskirtinės. Dėl to ir verta stengtis, kad namų aplinka gerai nuteiktų žmogų.

– Kokius dar architektūroje ir interjere įsigalėjusius stereotipus norėjote paneigti kurdamas savo būstą?

– Nieko nedariau specialiai. Tiesiog labai nusibodę tie tradiciniai sprendimai, aš norėjau išbandyti ką nors nauja.

Sienos apkaltos skarda ne šiaip sau. Metalas yra tamsus, atspindintis. Kai užgesiname šviesą vakare, tos sienos tarsi dingsta, atsiranda begalybės pojūtis ir mažesnė konkurencija tam, ką matai pro langus. Jei siena būtų balta, ji mažintų erdvę.

Mano namuose visos durys yra stiklinės – tam, kad izoliuotų garsą.

Butas taip suplanuotas, kad durų, kurios ką nors slėptų, nereikia. Tiesa, vonios ir tualeto durys yra matinio stiklo.

Lietuvis savo būsto neįsivaizduoja be milžiniško šaldytuvo. Kai projektuoju, visuomet turiu žaisti su tuo didžiuoju kliento šaldytuvu.

Bet galima turėti du nedidelius šaldytuvus, kurie virtuvėje net nepastebimi.

Virtuvė sunkiai įsivaizduojama ir be pakabinamųjų spintelių. Įrengiau 12 metrų ilgio pastatomų virtuvės spintelių frontą. Tai – kur kas patogiau.

Kodėl virtuvėje ant sienos – veidrodis? Jis lengvai valomas ir dar didina erdvę. Kartu tai – nesibaigianti intriga, nes jame nuolat kas nors atsispindi, keičiasi. Kiekvienas buto kampas mūsų gyvenimo scenarijuje tarsi atlieka kokį nors vaidmenį. Interjeru norisi perteikti emociją, nuotaiką, paslaptį, intrigą, ką nors pasakyti.

– Ką apie jūsų naujuosius namus kalba artimieji, kolegos, draugai?

– Kiek čia buvo žmonių, nė vieno nebuvo abejingo. Dauguma nustemba, jaučiasi tarsi spektaklio žiūrovai.

Net mano mama, žinodama visus tuos triukus, tik įėjusi čia sutriko. Juk žmonės paprastai tikisi grožio, o čia viskas tarsi priešingai – betonas, skarda, juoda, pilka.

Tokios spalvos pasirinktos, kad nebūtų spalvų. Man patinka juoda, pilka – jos neutralios. Tuomet ant stalo padėtas obuolys, gėlė, žmogus tampa tarsi interjero pereinamosiomis detalėmis, kurios kaskart kuria vis kitą nuotaiką.

Kai interjeras yra tarsi fonas, čia svarbus kiekvienas mažmožis, visos detalės.

– Pastatas, kurio autorius esate ir kuriame dabar gyvenate, vertinamas gana prieštaringai. Esate kaltinamas juo užgožęs istorinį Malūnininko bokštelį, tarp istorinių statinių įspraudęs modernų stiklo ir metalo bokštą.

– Man labai gaila, kad kaip visada nebuvo diskusijų. Buvo tik kaltinimai. O mūsų pozicija – labai paprasta. Čia yra Kauno centras, vos keli žingsniai iki architektūriškai brandžiausių istorinių miesto pastatų – pašto, savivaldybės. Mūsų pastatas nei dydžiu, nei aukščiu, nei tūriu nėra didesnis už juos. Miesto centre turi atsirasti pastatai, atspindintys šių laikų architektūros laimėjimus, o ne istorinės imitacijos.

– Negi specialiai siekėte konkuruoti su aplinkiniais pastatais?

– Namo fasadą juosiantis metalinis tinklas yra save demonstruojantis, net šiek tiek narciziškas. Tačiau jis čia yra tam, kad tarsi antra oda pridengtų visą stikliniuose balkonuose esantį ūkį – gėles, kėdes, skalbinius.

Be to, pastatas – daugiafunkcis, be butų, jame dar yra biurai, restoranas.

Metalinis tinklas maskuoja tą daugiasluoksniškumą, pastatą daro vientisesnį.

Galvojome ir apie tai, kad žmogus už tokios konstrukcijos balkone jausis saugiau.

Kol nebuvo šio pastato, istorinis bokštelis skendėjo krūmuose, niekas jo nematė. Mūsų pastatas jam tapo fonu.

Nesvarbu, kad vienas didelis ir šiuolaikiškas, o kitas – mažas ir senas. Jie – lygiaverčiai partneriai.

Aušra Pocienė
„Lietuvos rytas“ („Vartai“)


kamanė.lt

Kategorijos: Archyvuotas įrašas.

Žymos:

Nuomonių RSS

5 nuomonės

  1. čia ne tas atvejis, kai batsiuvys be batų

  2. be rysio , galima ir dar durniau sugalvoti

  3. Visiškai pritariu nuomonei, kad kai atsirado šis pastatas – bokštelis geriau pradėjo matytis. Nežinau kokie ten krumynai ar kas buso, bet to bokšto visiškai nesmatė, dabar ir takeliai aplinkui gražiai sutvarkyti, ir pastatas gražiai atrodo.

  4. Nerealus interjeras ir vienas iš geriausių architektų Lietuvoje. Šiuo interjeru jis puikiai parodė ant kiek žmonės yra sustabarėję ir grožį mato tik stereotipiškai. Ypatingai korteno sienos :) Nerealu :)

  5. Kazimieraslapkričio 2, 2012. 14:26

    Kaip tamsta pavadinti neįžeidus ,bet atsipeikėti reiktų,išradinejat,kuriat o suprojektuojat,kaip kaime statydavo VC,tokius pastatete Petrašiūnose.Gėda prieš visą pasaulį.



HTML