Skip to content

Mapping Vilnius – Modeling Vilnius uždarymas

Sveiki, dar kartelį ;) Štai ir paaiškėjo, kokį Vilnių jaunieji menininkai mato per žemėlapio prizmę. Labai džiaugiuosi darbų žaismingumu. Dažnas darbas prašė save paliesti ir pajudinti tam, kad miesto gyventojas ar svečias galėtų sukurti Vilnių pats. Labiausiai įsiminė mo[nu]mentopolio žaidimas, kuriame dalyviai, suruošę žymiausių dabartinių ir istorinių monumentų sąrašą, pravedė šaunią ekskursiją. Labai smagu, kai tik įžengus į ekspozicijų salę, kas nors pasigauna tavo žvilgsnį ir prašosi išklausomas, žibančiom akim pasakoja savo sumanymus. Viena iš komandų ištarė, kad gi užteks šiukšlinti Vilnių mašinomis ir pagaliau, kiekvienas nori gyventi senamiestyje! Kiti darbai kalbėjo apie save patys. Vienas iš jų kvietė sudėlioti fabijoniškių blokinio namo dėlionę. Tikiuosi to rajono gyventojams tai sekėsi geriau nei man. ;) Kita dalis darbelių nedrąsius lankytojus praeinančius pro šalį tyliai palydėdavo akimis, kurių paskutine viltimi buvo oficialus darbelių pristatymas, tačiau jis taip ir neįvyko.


Ir paskaitėlės buvo. Pirmoji labai anonimiška. Kalbėjusįjį, ištikimieji visos savaitės paskaitų lankytojai, galėtų pavadinti „renginio kuratorius, nusimanantis technikoje“. Prisistatyti nepanorėjęs net lankstinuke jis papasakojo apie busiantį workshop’ą Pilaitės rajone, tačiau pasiguodė, kad deja per pusę metų prie šio projekto dirbančių žmonių komanda nesugebėjo sudėlioti patinkančios kubelių kombinacijos busimai workshop’o erdvei. Antrasis kalbėjo Saulius Valius ir pristatė savo sėkmingąjį Lietuvos paviljoną tarptautinėje Expo parodoje Zaragozoje:

Trečiasis visos paskaitų savaitės ciklą pabaigęs renginio moderatorius Lawrence Wallen pasakojo apie „Miesto prisijaukinimą“ (Engaging the city). Jis teigė, jog kiekvienas sugebantis pasidaryti kėdę, sugebėtų pastatyti ir miestą. Pristatė savo projektus. Vienas iš jų buvo „Walking in the limits“ (Vaikščiojant ribose) projektas Muzikiniame teatre Ciuriche:

Na ir galų gale, po visų paskaitų maratono, prasidėjo smagioji dalis- vakarėlisTyrinėjant Vilnių”. Dar visų projektų pristatymo vietoje, buvo surašytos vakarėlio išlaidos, kas manau buvo labai rizikinga ir drąsu, žinant kaip lietuvis mėgsta skaičiuoti ir kritikuoti valstybinių pinigų srautus. Pirktų produktų sąraše buvo parodoma Lietuvos pramonės sudėtis ir konstatuota, kad Lietuva deja turi labai mažai savų produktų. Iškart po paskaitų prasidėjo maisto lėkštutėse nešimas po visą vakarėlio erdvę. Greit buvo sukonstruotas stalas ir kaip senais gerais tarybiniais, o gal ir dabartiniais maximiniais laikais savaime visi sustojo į eilutę prie maximos pardavėjo, su simpatiška polietileno kepuraite, dengiančia jo garbanotus trumpus plaukus.

Eilė susidarė greitai ir visai ne be reikalo, nes pardavėjas didžiai atidarė milžinišką baltą plastikinį puodą su Balta mišraine. Išsidalinę ją, svečiai įsipatogino ant pilkojoje Neries pakrantėje svečiams paruoštų mėlynai geltonų pripučiamų valčių. Šie minkštieji krėslai, drįstu teigti, turėjo labai didelį pasisekimą.

Net jei vargu ar lietuvis būtų sėdęs ant užimtos valtelės, svečiai rasdavo kur prisiglausti su dar šūsnimi kitų kolegų. Vynas liejosi laisvai, o po kiek laiko į trasą ėjo šašlykai, vištienos kepsniai ir net kepta lašiša su gausybe pomidorų ir agurkų. Sočiais pilvais svečiai toliau lieję vyną į skrandžius, galiausiai įsidrąsino pajudėti muzikos ritmu. Iš užsienio atvykę svečiai parodę pavyzdį, prisikvietė pasišokti nepabijojusius lietuvaičius.

Tad pasirodo toks tas Vilnius. Žaidimai, maistas, vynas ir šokiai.

:)

Kategorijos: Apžvalga.

Žymos: ,

Nuomonių RSS

Viena nuomonė



HTML

Tęsiant diskusiją...

  1. […] Kaladėlės. Vyriausybė neberanda lėšų daugiabučių renovacijai, bet sako, kad tai gerai – galėsim atnaujinti po vieną betono bloką per metus, dalimis. Gerai bent, kad studentų vizijose miestas išlieka patrauklus ir netikėtas. […]