Skip to content

Dangoraižio prototipas

Galima ginčytis kas yra šiuolaikinio dangoraižio protėvis. Turbūt daugelis paminėtų, Šibamą (miestą Jemene), gal kas net Gizos piramidę ar romėnų statinius ir visi iš esmės būtų teisūs. Bet tai yra tiesiog aukšti pastatai, savo funkcija ir ideologija neturintys jokių sąsajų su dabartiniais statiniais, todėl prototipais vargu ar juos galima laikyti.

Nesu tikras ar ir mano aprašomas prototipas yra pats tiksliausias, galbūt yra ir kitų projektų apie kuriuos nežinau. Tačiau jis bet kokiu atveju yra vienas pirmųjų dangoraižio idėją atspindinčių projektų – kuo mažesniame žemės paviršiaus plote sukurti kuo didesnį naudingo ploto kiekį su galimybe viduje vykdyti skirtingas komercines funkcijas.

Natūralu, kad tokie poreikiai ir juos atitinkantis projektas atsirado Niujorke, 20 amžiaus pradžioje, kai pradėjo atsiskleisti komercijos svarba. Tiesa, anuomet, kaip ir dažnai dar ir dabar, pastato aukštis turėjo parodyti jo savininko galybę, o ne atitikti praktinius sumetimus – sutaupyti brangų žemės plotą, žemės buvo. Vadinasi, projektas turėjo ne tik išnaudoti maksimaliai žemės paviršių, bet ir būti įspūdingas savo išore, vidumi ir techniniais sprendimais.

Pabandykime sujungti šiuos du dalykus ir pažiūrėkime kas gausis – 19 amžiaus vienas įspūdingiausių bokštų, su niekuo nesupainuojama ikona + forma, kuri mažiausiame atramos plote talpina didžiausią vidaus tūrį. Kitaip tariant: Eifelio bokštas + rutulys = Rutulio bokštas (Globe tower).

Pirmosios žinios apie Rutulio bokštą pasirodė 1906 metais, kai pirmosios reklamos laikraščiuose kvietė žmones investuoti į šį gigantišką projektą. Tuomet buvo skelbiama, kad tai bus didžiausia plieno struktūra ir didžiausias pramogų parkas pasaulyje. Žadėtas neįtikėtinas pelnas investuotojams – 100 % per metus. Šis stebuklas planuotas 213 metrų aukščio (700 pėdų). Didžiuliai liftai turėjo žmones kelti per aukštus. Visa struktūra turėjo laikytis ant 8 atramų.

Rutulio bokšto išradėjas  – Samuel Friede sumanė rutulį sudalinti aukštais, kurie būtų kas 15 metrų ir kiekviename jų būtų skirtingos pramogos:
50 000 žmonių vienu metu talpinančio statinio 45 metrų virš žemės aukšte – restoranas, teatras, riedučių arena, boulingas, lošimo automatai.
75 metrų virš žemės aukšte – hipodromas su 5000 vietų žiūrovams, 4 cirko arenos, 4 neaprėpiami gyvūnų narvai, nesibaigiantys pasirodymai, aplink arenas įrengti automatiniai teleskopai, automatiniai operos akiniai, lošimo automatai, miniatiūrinis geležinkelis.
90 metrų virš žemės aukšte, rutulio vidurio zonoje – didžiausia pasaulyje šokių salė, judantis restoranas uždarytas stikle, viešbutis ir daugybė smulkių prekybos ir pramogų taškų.
115 metrų virš žemės aukšte – palmių sodas su restoranu, ambicingas planas į dar neregėtą sodą surinkti visus žmogui žinomus augalus ir tarp jų įrengti prabangų restoraną.
150 metrų virš žemės aukšte – observatorijos platforma su automatiniais žiūronais ir suvenyrų kioskeliais.
180 virš žemės aukšte – Jungtinių Valstijų oro stebėjimo biuras ir bevielio telegrafo stotis su moderniausia įranga.

Statybos prasidėjo 1906 metais. Pamatai turėjo būti padaryti per 90 dienų pagal sutartį, bet 1906 metų pabaigoje jie dar nebuvo baigti. 1907 metais baigiama keletas atramų  ir uždedamos kelios sijos, tačiau 1908 metais galutinai paaiškėja, kad įspūdingiausias architektūrinis projektas buvo apgaulė. Statybos sustoja galutinai, o jau pastatytos konstrukcijos dinamito pagalba pašalinamos.

Dirbtinė planeta, didžiausias pasaulyje pramogų parkas, turėjo stovėti Coney saloje Niujorke, kuri tuo metu buvo mėgstamiausia niujorkiečių laisvalaikio praleidimo vieta, joje jau buvo daugybė pramogų parkų, siūlančių neregėtų pramogų. Ten fantazijos virsdavo realybe, bet ne visuomet…

Straipsnis parašytas remiantis Rem Koolhaas – Delirious New York knyga, iliustracijos panaudotos iš gothamist.com ir mgstrategy.com svetainių.

Kategorijos: Analizė.

Žymos: , , ,

Nuomonių RSS

Viena nuomonė

  1. Mėgstu beprotiškas idėjas. Gaila Fuller`is tada buvo dar vaikiščias – būtų garantuotai įsivėlęs :)



HTML