Skip to content

Noriu būti pastatytas – Jovilė Porvaneckaitė – Dagelienė

Architektūrinių idėjų parodos “Noriu būti pastatytas” trečiosios savaitės darbas – Jovilės Porvaneckaitės – Dagelienės darbas „Skausmo miestas – skaistykla“.

Visus pristatytus parodos darbus galite išvysti Fluxus Ministerijoje, Gedimino pr. 27 3a, Vilniuje iki rugsėjo 2 dienos.

Skaistykla – tyrimas, kuriantis architektūrinį procesą. Projekte siūloma atskira megastruktūra, tarpinis miestas, III, IV stadijos onkologiniams, AIDS pacientams, negalintiems gyventi be skausmą malšinančių medikamentų. Tačiau pirmiausia tai nauja integracinė „laboratorija“ šiandieniniame Babilone – Niujorko miesto centriniame parke. Siūlomu eksperimentiniu pastato modeliu siekiama iššaukti diskusiją ir aplinkos reakciją. Priklausomai nuo jos stiprumo ir eigos, turėtų kisti ir pastato modelis.
Eksperimento tikslas – parengti naujos funkcinės sistemos eksperimentinį projektą, sukurti traukos vietą nepagydomiems ligoniams, neatitraukiant jų nuo miesto socialinės ir fizinės struktūros. Įprastinėje rekreacinėje gamtos oazėje kuriamas probleminės funkcijos objektas, palaipsniui priverčiantis įprastines parko lankytojų srautų sroves priimti naujo objekto tikslinius lankytojus – paprastai iš intensyvaus gyvenimo eliminuojamus sergančius ir sveikstančius pacientus.
Siūlomu eksperimentiniu pastato modeliu iššaukiama diskusija ir aplinkos reakcija į sergantį žmogų , kuris šiame projekte yra pirmiausia protestuojantis individas, suvokiantis savo vietą visuomeninėje grandinėje ir siekiantis ja reorganizuoti. Projektas sukurtas kaip procesas – ne architektūrinis įvykis. Žalioji erdvė šiame projekte įgija naują papildomą funkciją – parkas tampa protesto erdve.
Temą sudaro du koncepciniai prasminiai elementai – skausmo miestas ir skaistykla. Kiekvienas iš jų nusako skirtingą projekto dalį. Pavadinimas Skausmo miestas apibrėžia šiame projekte sukurtą funkcinę sąvoką. Modulinis ligoninės elementas – skausmo klinika, Niujorko miesto mastelio atžvilgiu, dauginamas ir konstruojamas į miesto modelį. Miesto sąvoka, šiuo atveju, gali būti traktuojama kaip tam tikrų funkcinių vietinių mazgų koncentracija viename taške. Kuriamas pastatas – miestas yra lyg antroji, vidinė, Niujorko miesto oda.

Skaistykla – (angl. purgatory) – projekto raktinis žodis, nusakantis architektūrinės koncepcijos raidos kryptį. Tai tarpinė žmogaus egzistencijos stotelė. Ji neegzistuoja kaip ir neįrodytas amžinasis žmogaus gyvenimas.

Kategorijos: Apžvalga.

Žymos: , , ,

Nuomonių RSS

8 nuomonės

  1. klaustrofobiškas. apokalipsinėm nuotaikom alsuojantis projektas. pateisinčiau tokią nuotaiką, jeigu būtų projektuojamas krematoriumas ar šarvojimo namai, tačiau pavadinti ligoninę skaistykla – tas pats kaip ligoniui pritaikyti eutanaziją, nors jam dar liko gyventi kelis mėnesius.

  2. šlamštas! p.autorė ne tik kad nesigaudo architektūrinėj kalboj, bet ir į gyvenima žiūri pro melodramų prizmę, dėja scenarijus taip pat neįkandamas…

  3. Gilus, atviras projektas. Labai patinka niekio filosofijos pajauta. Architektūra nemeluojanti ligoniui, nebandanti pataikauti jo situacijai, ko jam tikrai pakanka iš nesusigaudančių aplinkinių. O į bendrą kritikų neurozę siūlau nekreipti dėmesio. Manau autorė pataikė liaudžiai į skaudžią mirtingumo vietą, kurią jau senokai leido pamiršti visokios „geros architektūros idėjos“ ir vartojimo visuomenės aklumu suinteresuoti klounai. Iš čia ir pradedam į realybę žiūrėti su baime, apokaliptine nuotaika… Sėkmės autorei.

  4. o C yra toks biški save šniojantis atsidavęs katalikas, kur gailėjimas sumišęs su žiaurumu ? ar nuoširdus emo, mirties poeziją geriausiai išjaučiantis tamsiame kambaryje? todėl gyvenimą, C nuomone, žmogus gali pabaigt apokaliptinėm nuotaikom, nes ponas dievas, jei būsi nuoširdžiai pasigailėjęs, paskui atvers vartus į rojų ir ten gyvensi amžinai. iškeli sudėtingą tiesos klausimą, kuris dažnai mirties akivaizdoj žmones sugrąžina prie dievo – kas nėra vartotojiška ir gali būti tiek pat kenksminga. kodėl nemelavimas sau ir kitiems, kodėl mirtis turi būti juoda? kodėl juoda yra teisybė, o balta yra melas? gyvenimo ciklas baigiasi. kaip išgyvenai – taip, bet sirgti ir mirti gali šviesioje aplinkoje, natūraliai, prijaukintai, be baimės niekiui, be baimės išnykimui, be iliuzijų apie amžiną gyvenimą. man nesuprantamas C požiūris, nors tu ką.

    projekto autorė demonstruoja estetinį pajautimą ir, pateikia, mano nuomone, standartinę (nors ir poetišką) mirties ir ligos erdvės interpretaciją.

  5. Niekaip nesuprantu kaip galėjau pasirodyt kataliku šitoj situacijoj ;] sėkmės

  6. palyginimui, panasi tipologija http://oma.eu/index.php?option=com_projects&view=project&id=1195&Itemid=10

    manau architektūra turetų būt labiau tokia, o ne šalta, aštri, tamsi, grandiozinė (gal net ne monumentali), ir tikrai ne fatališka. paprastas uždavinys: pabandyk save to žmogaus kailyje, kurią vietą rinktumeis (?)

  7. is tiesu liudna.. kuomet pamatai, kaip zmones stato kazka megaudamiesi skambiais zodziais ir visiskai nesigilindami i ju prasme. linkiu autorei bent susipazinti su tuo apie ka sneka. tada ir pakalbesim apie dvasinguma ir giluma. bet neabejoju – kad radikaliai kitaip



HTML

Tęsiant diskusiją...

  1. […] Projektas „Skausmo miestas – skaistykla“ archatoje […]