Skip to content

Le Dauphin – kai idėja svarbiau

Šį trečiadienį po varginančios projekto pabaigos Paryžiuje su kolege nusprendėme save palepinti maistu, kurio ilgą laiko neturėjome burnoje. O kokia geresnė vieta pietauti architektams, jei ne restoranas, kurio interjerą projektavo Rem Koolhaas ir Clement Blanchet.

Nežinia kiek Rem Koolhaas prisidėjo prie šio projekto, kiek tai tik jo pavardė, kuri padeda sukurti pridėtinę vertę, tačiau ir Clement Blanchet ne iš kelmo spirtas, jis atstovauja viską ką OMA daro Prancūzijoje, o paskutiniu metu OMA projektų Prancūzijoje sparčiai daugėja.

Taigi, po nedidelių klajonių radome Le Dauphin restoraną (131, avenue Parmentier) ir susidūrėme keletui sekundžių su kliūtimi – kaip patekti į vidų. Nors logiškai mąstant ir pavyko rasti vietą pro kurią turėtų būti įeinama, tačiau duryse nėra jokios rankenos – reikia įsikibti į metalinį durų karkasą ir truktelėti.

Nors interjeras aiškiai matomas ir iš lauko, patekus į vidų lengviau suprasti interjero idėją – marmuras, veidrodis, taškas. Lubos, grindys, sienos, baras – didelių gabaritų marmuro plokščių, lenkta sienos dalis ir dar keletas elementų iš veidrodžio. Jokio papildomo dekoro, išskyrus esminius elementus iš plieno, nėra, todėl erdvė tampa sunkiai suvokiama, lenktas atspindys veidrodyje praplečia ir iškreipia erdvę. Visiškas nuogumas. Šiek tiek pakontempliavus viduje, idėja pradeda dar labiau vežti. Štai video, kuriame Clement Blanchet pasakoja apie restorano sukūrimą:

Restorano meniu taip pat atitinka visą idėją. Pietums tik dvi pasirinkimo galimybės – mėsa arba žuvis/jūros gėrybės, viskas atspausdinta ant A4 balto lapo, jokio dizaino, jokių pašalinių elementų. Maistas žinoma puikus, ypač fantastiškas šokoladinis desertas, tačiau apie maistą daug nerašysiu, nes esu baisiai jam neišrankus. Kainos nėra kažkaip įspūdingos – pirmas, antras patiekalas ir desertas 27 eurai, alus 5 ar 7 eurai (kurio niekas ten negeria panašu), matyt todėl per pietus sugužėjo minia žmonių į vidų.

Interjeras tikrai toks apie kurį galimą būtų prašyti visą esė, išanalizuoti per visus architektūrinius galus ir rasti daug dalykų teoriniame lygmenyje. Už interjerą architektai gavo Fooding 2010 apdovanojimą. Bet nei Koolhaas vardas, nei interjero pripažinimas netrukdo man jo kritikuoti. Kaip jau įrašo antraštėje parašiau – idėja svarbiau už viską. Vardan idėjos švarumo ir grynumo buvo paaukota daug. Tai ne tik paslėptas įėjimas – sėdint restorane bent 5 žmonės ilgai ieškojo kaip atidaryti duris, kai kuriems jų pagelbėjo padavėjai, įžengus į tuščią pliką restoraną yra visiškai nejauku, nėra jokio asmeniškumo jausmo. Tik įžengus į vidų apėmė keistas jausmas – nesupratau kurie dabar metai ir kuri pasaulio vieta, nes pasijaučiau lyg būčiau sovietinėje valgykloje (tikrai būtent taip, nors joje buvau labai labai senai). Prigužėjus žmonėms tapo jaukiau, tačiau dėl viską supančio marmuro, tapo labai triukšminga.

Kurtas ryšys su lauku yra gana naivus. Metrą į šaligatvį išsikišusi vitrina, kuri šiltesniu metu gali atsidaryti idėjiškai skamba gerai, tačiau besėdint viena akla moteriškė pasiklydo toje išsikišusioje vitrinoje ir bandė įžengti į restoraną. Kažkaip atrodo, kad galima panašų ar geresnį efektą sukurti ir be naglo išlindimo už perimetro. Jeigu ateinate su paltu yra nedideli kabliukai prie baro, tačiau jei sėdite prie staliuko, teks rūbus palikti kitame kambaryje. Tai truputį keista, nes nors tai ir yra restoranas, jis iš tikro labiau primena barą. Visa tai žinoma todėl, kad ant sienų idėjiškai negalima turėti jokių kabliukų. Kitaip sakant visiškas nejautrumas lankytojui ir viskas idėjai.

Jeigu būsite netoliese galite užsukti, išgerti taurę vyno, galbūt patiks – kaip ir daugeliui, tačiau tai nėra vieta dėl kurios vertėtų atidėti apsilankymą Pompidou ar pasėdėjimą kuriame nors parke.

Nuotraukos iš archdaily.com ir kitų internetų.

Kategorijos: Apžvalga, Kritika.

Žymos: , , , ,

Nuomonių RSS

Viena nuomonė

  1. taip vesti paraleles tarp maisto ir architektūros gali tik prancūzai.
    man, deja, sugadintam sovietiniam vaikui, interjeras primena lietuviska 90s, ne su marmuru, o su marmuriniais tapetais.

    bet visai tikėtina, kad čia naujas „trend’as“. o slavų adoracija tai ten seniai paplitus



HTML