Skip to content

Paveldosaugininkai – vėžys visuomenei

Paskutiniu metu nedaug ką parašydavau – esu gana intensyviai užsiėmęs ir dar nesugebu tinkamai susidėlioti visų darbų, kuriuos norėčiau padaryti, bet mano tylėjimo taurę perpildė neseniai matytas „Lietuvos ryto“ televizijos reportažas (įrašas žemiau) apie tai, kad paveldosaugininkams apsišvietė, kad reikia nusausinti Paežerių ežerą, nes… GALBŪT dėl to drėksta Paežerių dvaro rūsiai.

Niekam ne naujiena, kad architektai sunkiai randa sąlyčio taškų su senovės garbintojais (esu jau rašęs apie situaciją su Nidos kultūros centru, apie Paveldo komisiją Kaune ir t.t.), bet šis reportažas rodo ne vien tai, kad egzistuoja architektų ir paveldosaugininkų pozicijų priešprieša, o kad paveldosaugininkai kenkia apskritai visiems ir jų aklas taisyklių laikymasis, nelankstumas, baimė ir mano jau minėtas nenoras dirbti savo darbą spendžia visą visuomenę į kampą.

Dėl tikslumo noriu pasakyti, kad pati paveldo idėja yra gera – yra vertingų objektų, teritorijų, kurias norėtųsi palikti ateinančioms kartoms, joms reikia išskirtinio dėmesio, bet kas yra blogai – patys žmonės. Iš tokių sprendimų, kaip pasiūlymas nusausinti ežerą, matyti, kad paveldosaugininkų išsilavinimas ir atvirumas naujovėms yra visiškai supelijęs. Nuolatinės problemos su paveldu architektams Vilniaus senamiestyje, ne tik nepadeda išlaikyti šios UNESCO teritorijos, bet atvirkščiai – mano manymu, kelia grėsmę, kad ateityje ši teritorija galės būti išbraukta iš šio sąrašo. Istorinio kičo pastatai ir menamo istorinio laikotarpio konservavimas iš esmės yra istorijos falsifikavimas, todėl kuo labiau teritorija bus taip žalojama, tuo mažiau vertinga ji palaipsniui taps.

Siūlyčiau visiems paveldosaugininkams pažiūrėti šią Rem Koolhaas paskaitą (apie paveldą kalbama nuo 20 minutės, jeigu tik kas nors iš paveldosaugininkų supranta anglų kalbą). Yra įdomių minčių apie saugomas teritorijas, kas iš tikro įvyksta su ja, kai ji „apsaugoma“ ir pasakojimas apie Ermitažo muziejaus projektą atskleidžia netradicinį požiūrį į tai kas yra paveldas ir vertybės.

Mane stebina paveldosaugininkų noras atstatyti praeitį. Jeigu rekonstruojamas pastatas, tai galima pašalinti nevertingą laikmetį (sovietmečio anstatus), bet šiukštu negalima liesti senesnių sluoksnių – keisti dvigubi standartai. Ant popieriaus ir pagal paveldosaugininkų sukurtas taisykles galbūt tas sovietinis sluoksnis nėra toks vertingas, tačiau žiūrint socialiniu požiūriu, dažnai tas sluoksnis pranoksta visus 16 amžiaus rūsius.

Reportaže muziejininko spėjimas, kad paveldosaugininkams atrodo normalu nuleisti ežerą, dėl to, kad kažkada dirbtinai jis buvo pakeltas, veikiausiai yra teisingas. Paveldo saugotojai ir čia nori atstatyti istoriją, su vieninteliu argumentu – nes taip buvo seniau. Ši logika yra nepralenkiama. Aš siūlau žengti toliau ir nesustoti ties 19 amžiumi, siūlau atstatyti kraštovaizdį, tokį koks buvo prieš ledynmetį, nes juk kuo seniau tuo geriau. Jau matau šoka, ploja paveldosaugininkai už mano tokį pasiūlymą. Deja šitame mąstyme yra problema – juk pavyzdžiui 16 amžiuje nebuvo paveldosaugininkų, taigi iš esmės jie savo egzistencija prieštarauja patys sau. Dilema rimta. Ir sprendžiama vieninteliu būdu – mąstymo praplėtimu. Galbūt yra ir daugiau būdų kaip dirbti su paveldu, ne vien jį saugant?

Pats žodis „saugoti“, man asmeniškai, turi neigiamą prasmę. Kalėjime žmonės saugomi, pinigai banke saugomi, paslaptys saugomos. Dabartiniame lietuvių kalbos žodyne pateikiamos tokios reikšmės:

sáug‖oti, ~o (~oja), ~ojo
1. ginti nuo pavojų, nykimo, prižiūrėti, sergėti: S. vaiką. S. gamtą, kalbą, papročius. S. sveikatą. S. sodą nuo kenkėjų. Įstatymų ~omos teisės. Pasiliko namų s. ~o kaip savo akį (labai). ‖ sngr. : ~okis jo kaip ugnies! ~okis šunų. Reikia ~otis traukinio. ~okis persišaldyti.
2. tykoti, laukti, sekti: Išėjo s. šernų. Visą naktį ~ojo vagį. ~ok, gal pamatysi ateinant.
3. laikytis, nenukrypti: Jis ~ojo kelią. Paslaptį s.
~ojimas (1).
~otojas, ~otoja dkt. (1)

Saugojimas yra neatsiejamas nuo baimės. Nes jei nebūtų baimių, nebūtų prasmės saugoti. Nemanau, kad dėl pastatų reikia bijoti, nemanau, kad Vilniaus senamiestis turi būti baimės teritorija. Šiuo atveju baimė yra naujovėms, baimė, kad kažkas pasikeis, deja tokie yra paveldosaugininkai, žmonės kupini baimių ir bandantys savo bailumą maskuoti maksimaliu savo galių demonstravimu.

O kas jeigu būtų atsisakyta baimių? Galbūt reikia iš visų dokumentų išbraukti žodį „saugoti“? Nebenaudoti frazės „paveldoSAUGININKAI“? Galbūt tada žmonės suprastų, kad jų darbas nėra bijoti, saugoti ir drausti, o padėti, ieškoti ir kalbėtis? Galbūt tada bus savaime aišku, kad didesnė vertybė yra ežeras, o ne dvaro rūsiai, gal tada būtų pasitariama su kitais specialistais ir pateikiama 100 variantų, kaip galima apsaugoti rūsius nuo drėgmės žiūrint į ateitį ir taikant modernius sprendimus, o ne į 19 amžių ir taikant to laikmečio būdus…

Manau dabar vykstantys procesai su paveldu yra vėžys visuomenei, kuris lėtai žaloja visą mūsų aplinką ir po kiek laiko nepastebimai pamatysime, kad viskas ką mes iš tikro saugojame yra tik kažkokie romantiniai jau seniai nebeegzistuojantys vaizdiniai, kažkieno sukurtos taisyklės, o esmė seniai prarasta. Tikiuosi, kad šią ligą nors sunkiai, bet dar galima išgydyti. O dažniausiai vėžys gydomas šalinant piktybinius audinius.

Kategorijos: Kritika.

Žymos: , , ,

Nuomonių RSS

6 nuomonės

  1. Taip, tikrai akis badantis pavyzdys. Bet nesunku kaip pavyzdį paimti kokį Kauno „akropolį“ ir parašyti „Architektai – vėžys visuomenei“. Tai niekur neveda. Negalima pulti visos gildijos, nes užkliudysi daug nekaltų, kurie savo ruožtu užpyks ant visų architektų. Reikia kovoti prieš siauraprotiškumą, kurį čia aprašei.

  2. Andrius Ropolasgruodžio 30, 2012. 13:58

    Kauno Akropolis yra dviprasmiškas objektas, bet čia ne apie jį. Taip, gal kiek per grubi antraštė, tačiau nebūtina pykti ant architektų dėl šito mano teksto, derėtų pykti ant manęs. Čia mano nuomonė. Man pati dabar egzistuojanti paveldosauga yra ganėtinai neigiamas reiškinys, tuo pačiu ir paveldosaugininkai. Sutinku, yra ir normaliai mąstančių žmonių, kaip ir visur, tačiau bendrąja prasme manau yra taip, kaip parašiau. Bėda esmėje – dabartinė nuomonė jog paveldą reikia saugoti. Vienas iš kitokių veiksmų galėtų būti paveldo ryškinimas, galbūt dažnai net nedarant nieko pastatui, jo nesaugant, bet kalbant apie jo santykį su aplinka, vertingų socialinių santykių aplinkui skatinimas.

  3. Norėjau pasakyti, kad tiems, kurių nuomonę būtų verta kažkiek įtakoti, tavo tekstas po antrašte yra vertingas, tačiau pati antraštė gali neleisti iki jo prieiti, arba priėjus – ramiai perskaityti. Mano religija sako, kad blogų žmonių nebūna, būna tik blogų idėjų.

    O kad paveldą reikia saugoti, tai iš pirmo žvilgsnio aš sutikčiau. O iš antro žvilgsnio kyla klausimas, kas yra paveldas – ar tai, kas vertinga, ar viskas, ką sukūrė praeitų kartų žmonės.

    her·it·age
    /ˈheritij/
    Noun

    1. Property that is or may be inherited; an inheritance.
    2. Valued objects and qualities such as cultural traditions, unspoiled countryside, and historic buildings that have been passed down from previous generations

  4. Mildamildasausio 2, 2013. 16:13

    O iš tiesų daug kas yra kalba. Kalba formuoja mūsų mąstymą, kaip ji naudojama, kiek, kokiu būdu ypatingai įtakoja mūsų mąstymą. Ir autoriaus padarytos pastabos labai teisingos, tiek į žodžių vartojimą tam tikrose aplinkybėse tiek apie apipelijusį požiūrį. O šiaip jau, žinoma, reikia skatinti žmonių sąmoningumą, ar tai blaivų požiūrį į dalykus, o ne viską apsaugoti ir bijoti. Tai nieko naujo ir nepasakiau, turbūt išvada būtų, kad smagus straipsnis, tik sutinku pavadinimas ydingas. Ir taip bėda yra žmonės savo mąstyme, kuris, kaip jau minėjau galėtų būti kalbos vartojimo/naudojimo būdų padarinys.

  5. Ką pavadinimas patrauks skaityti ir ką atbaidys nuo skaitymo, galime tik spėlioti. Aštrokas pavadinimas, o intelektualesnėje tertpėje mes linkę kalbėti atsargiau, labiau sverdami žodžius, kad nenusikalbėtume ar neduotume progos oponentui užsikabinti už netikslumo… Bet taip mes sausiname savo kalbą, kurioje nebelieka natūralaus emocingumo ir nuoširdumo. Kalba praranda savo gyvumą. Manau, kad nei straipsnio pavadinimas nei tekstas jame neperžengia nemandagumo ribos, todėl nesinorėtų, kad šiam jaunam autoriui įskiepytume didesnį atsargumo jausmą, ateity galintį riboti nuoširdų minčių dėstymą.
    Žinoma, sutinku, kad ir dabartinėje paveldotvarkininkų sistemoje yra puikių specialistų, bet jų veikla, deja, nėra vyraujanti sistemoje, kaip, beje, yra ir su daugeliu dalykų mūsų regione ir ne tik, tame tarpe ir su architektais.

  6. Architektams emocijas kelianti tema, BET. Norisi argumentų, faktų ir profesionalaus minčių dėstymo. Emocijos nėra blogai, tiesiog reikalinga tinkamesnė išraiška. Šį kartą nelabai patiko tekstas, Andriau gali geriau, ne delfi piliečio stiliumi :)



HTML