Skip to content

Žalgirio arenos lietuviškos architektūros bėdos

Atspindžiai arenos fasade. Soboras, Žaliakalnis, Akropolis, Respublikos viešbutis, ventiliacija. Vaizdas bėgant iš miesto link Nemuno.

Prieš keletą dienų pirmą kartą pasileidau į architektūriškai piligriminę kelionę – pirmą kartą nuėjau prie Žalgirio arenos Kaune. Taip, aš dar nesu buvęs prie baigto šio pastato ir taip, šį kartą neužėjau vistiek vidun – apėjau aplink. Todėl šis tekstas nebus išsami apžvalga ar kritika, kurios verkiant reikia apie šią arena, apie kurią niekas neturi tvirtos nuomonės, net ir patys architektai (išskyrus tuos, kurie apskritai buvo iš esmės prieš Akropolį ir areną Nemuno saloje), nors jau panašu visa Lietuva ten spėjo apsilankyti.

Būtent šis reiškinys man atrodo labai įdomus – objektas, labai svarbus, stovi, visi jį matė, čiupinėjo, dauguma turbūt net turėjo intymų kontaktą su pastatu, sėdėdami nuogu užpakaliu tualete, bet niekas negali pasakyti jis geras ar ne, ar patinka ar ne. Dauguma supranta, kad techniškai ir funkciškai jis puikus, bet estetika keista. Nuolat pats sulaukdavau klausimų, kaip man pastatas atrodo ir ar ką žinau – dar ką nors pristatys, ar vamzdžius uždengs, ar čia jau viskas. Žinant pastato autorių Eugenijų Miliūną ir jo darbo metodus, niekada negali būti tikras dėl nieko. Bet, jau kaip suprantu, pastatas yra baigtas. Su tokia mintimi ir per porą metų spaudos, interneto, televizijos sudarytais vaizdiniais ėjau akimis pačiupinėti Žalgirio arenos.

Pamačiau beveik baigtą pastatą. Kadangi išsamiai jo dar neapžiūrėjau, nebuvau krepšinio varžybose ar koncerte, apsiribosiu nuomone, kad tai tai yra normalios kokybės, normalus pastatas derantis jį supančioje urbanistinėje aplinkoje, kas deja, lietuviškame architektūros kontekste dar yra išimtis. Ko labiausiai pasigedau, tai ne kraštovaizdžio architektų nebuvimas, ne keistas santykis su upe, bet pačio pastato paaiškinimo nebuvimas. Būtent, paprasčiausio parodymo ir pasakymo, kad viskas turi būti taip kaip yra. Sekdamas spaudą ir kažkiek besidomėdamas architektūra, to niekur nemačiau. Taigi, šis pastatas labai gerai išryškiną vieną svarbią Lietuvos architektų bėdą – nenorą mokyti visuomenės, padėti jai suprasti ir pamatyti savo projektų esmės. Žinoma, architektai dabar sakys „Kas per nesąmonės, kiekvienas gali suvokti, interpretuoti savaip“, „Čia visas grožis kai kiekvienas atranda savo asmeninį ryšį ir požiūrio kampą“, „Bla bla bla“. Deja, mes negyvename Šveicarijoje ar Skandinavijoje kur net kažkokį estetikos jausmą turi ir kelininkas, mes gyvename Lietuvoje, kur dauguma žmonių savo interjerą įsirengia pagal Senukų prekybos centrų diktuojamas madas. Todėl šviesti ir aiškinti žmonėms, ką ir kaip jie turi pamatyti yra būtina. Reikia paaiškinti ir parodyti, kad Žalgirio arenos fasado atspindžiai yra fantastiški. Apie einant nugara nuo miesto prie upės, fasado atspindžiuose matomo Žaliakalnio, Soboro, Respublikos viešbučio, Akropolio ir už stiklo esančių vamzdžių koliažą galima parašyti ilgiausią esė. Bet esė rašyti nebūtina – niekas juk neskaitys. Užtektų padaryti kokybišką fotosesiją, kuri ir būtų instrukcija kaip matyti pastatą, kas ten yra gražaus. Juk dažnai lankome miestus, bažnyčias, muziejus, nes esame apie juos girdėję ir fotografijose jie atrodo nuostabiai, o nuvykę bandome taip pat atrasti „tą“ kadrą ir dažnai stengiamės pasidaryti lygiai tokią pačią nuotrauką. Čia mes pasiekiame kitą problemą – Lietuvoje nėra architektūros fotografų.

Dabar architektai išvis nesivargina aiškiai pateikti savo pastatų, kartais užsakomos fotosesijos, tačiau išties nežinau Lietuvoje fotografo, kuris matytų aplinką kaip architektas. Geriausia pastarųjų metų architektūrinė nuotrauka veikiausiai yra Gintaro Česonio Gintaro Balčyčio Šiaulių arenos fotografija su medinėmis lūšnomis priešakyje. Tai tikrai parodo, kad geriausiai architektūrą mato ir perteikia patys architektai.

Šiaulių arena. E. Miliūno studija, Dviejų grupė. Nuotrauka: Gintaras Balčytis.

Kažkada rašiau apie Iwan Baan ir jo įtaką viso pasaulio architektūrai, tačiau Lietuvai reikia kažko radikalesnio, kas sugebėtų aplinką paaiškinti be kompromisų, su labai aiškiu matymu. Variacijos tuomet galėtų atsirasti realybėje bandant suvokti objektą. Jeigu Lietuvoje pavyktų paaiškinti architektūrą, erdves, bent pusę tiek aiškiai ir tiksliai kaip Bas Princen ir Filip Dujardin sugeba, tuomet būtų mažiau apatijos ir žmonės lengviau galėtų suprasti, o supratę įvertinti architektūrą.

Biurų pastatas Hiustone. Nuotrauka: Bas Princen.

Lietuvoje architektai dažnai kalba apie visuomenės švietimą, kad žmonėms reikia aiškinti, su jais kalbėtis, juos mokyti. Yra net įkurtas Architektūros [vaikų] fondas, kuris užsiima vaikų erdviniu švietimu, tačiau vyresnioji karta yra nurašoma. Patys architektai nesistengia paaiškinti savo veiksmų, bet paskui itin pyksta, kai visuomenė (ar institucijos) jų nesupranta. Vargu ar yra kokia moralinė teisė priekaištauti dėl po kurio laiko atsirandančių reklaminių iškabų ant fasadų, naujų spalvų, spontaniškų stogelių, kai nėra stengiamasi parodyti vertybių ir idėjų. Sunku priekaištauti 1410 restorano Žalgirio arenoje įkūrėjams dėl visiškai tragiškos turgaus užkandinės lygio terasos su baltom plastikinėm kėdėm ir reklaminiais Kalnapilio skėčiais, kai architektas nesiteikė pilnai užbaigti savo pastato – padėti visuomenei jo suprasti.

TID Tower Tiranoje. 51N4E. Nuotrauka: Filip Dujardin.

Kategorijos: Kritika.

Žymos: , , , ,

Nuomonių RSS

8 nuomonės

  1. Matas Šiupšinskasrugpjūčio 16, 2013. 03:14

    Opapa ir teisingai. Tūlas Lt architektas su publika nesišneka, nes labai bijo nusišnekėti ir taip savo dievišką aurą išsklaidyti. Tik čia aprašytas kiek kitas atvejis. Šiaip jau feedbacko verkiant reikia, bet savi saviem nekanda todėl aptarimai lieka diplomatiškais papezėjimais. Antras tiesos pliūpsnis tavo tekste yra arch fotografai. Česonis su Urbakavičiumi yra tie kuriuos architektai pagriebia, bet išties tai neturim profesionalių arch fotografų. Teks importuot. Ir dar vat linkas tau į parankę: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-08-13-vytautas-dicius-apie-arena-architektura-tai-mastymas/86564

  2. Mantas Trapikasrugpjūčio 16, 2013. 10:01

    Sprigtelėjot į užpakalį architektūros[fotografijų]fondui. Juk yra toks kažkoks. Bandymai ne mėgėjiškam lygmeny pristatyti visuomenei naują architektūrą galėtų būti jų misija. Greta autoriaus minčių, galima pasveikinti Paleką bibliotekoje surengus kuklią kūrybinio proceso parodėlę. Jos nauda liks nepamatuota, bet vis žingsnis ne į šoną.

  3. Linas Tuleikisrugpjūčio 18, 2013. 00:49

    Mano žiniomis, autoriaus išgirta Šiaulių Arenos nuotrauka padaryta Gintaro Balčyčio.

  4. Andrius Ropolasrugpjūčio 19, 2013. 11:02

    Jau teko išgirsiti, kad tai greičiausiai Gintaro Balčyčio nuotrauka, nors Archdailyje parašyta Česonis (http://www.archdaily.com/38742/siauliai-arena-e-miliuno-studija-dvieju-grupe/). Tai dar labiau patvirtina faktą, kad gerų architektūros fotografų Lietuvoje baisiai trūksta.

  5. Margarita Kaučikaitėrugpjūčio 21, 2013. 11:10

    Architektūros fotografija – tikrai dar neužaugusi sritis Lietuvoje, čia yra kur stengtis ir pasireikšti.
    Na, kadangi rodosi, jog šiuo metu architekto hobis numeris vienas yra fotografija, tai man rodos problema tuoj išsispręs :)
    Tik manyčiau baksnoti pirštais į Arch […] fondus ir jiems pamokslauti nederėtų, nes jie daro ką nori, ką gali ir ką mato esant teisinga, ar ne? Laiko reikia, o kiekvienam mūsų – susigalvoti po mažą savo misiją.
    Iš vaikų fondo patirties: kai viename miestelyje prie stotelės pastatėme labai reikalingą suoliuką, vieno dėdės komentaras buvo – o kodėl nepastatėte suoliuko ir kitoje pusėje? Į atsakymą „paliekame vietos ir jūsų geriems darbams“ jis nieko neatsakė :)

  6. Na labai patiko straipsniukas, bet paskutio sakinio galejo ir nebuti. na visu neapsviesi, kai kuriems plastikines kedes grazu…. gali zmogu isvesti is kaimo, bet kaima is zmogaus nevisada

  7. Matas Šiupšinskasrugsėjo 3, 2013. 21:55

    „šiuo metu architekto hobis numeris vienas yra fotografija“ – hobiais problemos nesprendžiamos. Aš galiu prieš veidrodį atsistojęs pats sau paploti, pats straipsnį apie save pasirašyti ir pats save nusifotografuoti, bet nuo to situacija vargu ar pagerės.



HTML