Skip to content

Komforto evoliucija

Komfortas turbūt yra vienas esminių architektūros elementų. Vienas ar kitas sprendimas yra priimamas galvojant apie komfortą – ar tai būtų fizinis, ar dvasinsis komfortas. Skirtingas laikmetis, skirtingos kultūros turi skirtingus komforto suvokimus.

Paprastai kurdami kažką naujo norime sukurti ir daugiau komforto, nes tai tobulėjimo atspindys. Bet komforto sąvoka nuolat kinta. Kas yra komfortas dabar ir koks jis bus ateityje? Ir galų gale kaip tai susiję su architektūra?

Šiuo metu komfortas iš esmės yra statika architektūroje – kuo stabilesnė gyvenamoji aplinka, tuo komfortas yra didesnis. Stengiamės sukurti statišką gyvenamąją aplinką, kuri kuo labiau sugebėtų ignoruoti gamtines sąlygas ir visus metus palaikytų komfortabilią mums, tarkim 24 laipsnių temperatūrą ir priimtiną oro drėgnumą.

Kita komforto dalis yra turima erdvė. Kuo daugiau erdvės, tuo daugiau komforto. Tai 60ųjų Amerikos ir 90ųjų Lietuvos logika. Dabar žmonės pastebi, kad galbūt į komforto sąlygą reikia įtraukti ne vien kvadratinius metrus, bet ir pinigus, o gudresni įtraukia ir laiką. Todėl jau ir Lietuvoje (išskyrus Kauną) žmonėms priimtiniau darosi gyvenimas arčiau centro, arčiau darbo. Garažai automobiliams, anksčiau buvę komfortu, taip pat tampa nebūtini. Šiuo metu komfortu tampa daugiabučiuose netoli centro esantys dviračių parkingai.

Studijose, tyrimuose apie gyvenimo ir darbo sąlygas ateityje, komfortas tampa esminiu faktoriumi. Kalbėdami apie ateitį visi kalba apie tvarumą ir taupumą. Bet kaip greitai ir iki kokios ribos gali pasikeisti mūsų komforto sąvoka?

Ateities biuro tyrimą Office+ yra padaręs 51N4E architektūros biuras. Jų tikslas buvo sužinoti kaip būtų įmanoma viršyti dabartinį A tvarumo lygį daugiau nei trečdaliu. Po analizių tapo aišku, kad vien technologijų pagalba to padaryti yra neįmanoma, nes panaudojus visas technologijas pasiekiamas būtent A lygis. Todėl buvo padaryta išvada, kad turi keistis pastato vartotojų padėtis ir įpročiai kartu su klimatu. Kitaip sakant, turi keistis komforto sąvoka. Jų teorinį pastatą sudaro 3 sluoksniai, visai kaip termosą – du išoriniai ir vienas viduje. Šiltuoju periodu (85% metų laiko) naudojamas visas pastato plotas, kritiškai šaltu laikotarpiu (15% metų laiko) visi arba beveik visi susikoncentruoja viduriniajame sluoksnyje. Tokiu būdu priklausomai nuo klimato keičiasi darbuotojų padėtis, darbo situacija ir darbo kultūra. Pagal šią idėją, komfortas turėtų tapti nebe stabilia architektūros situacija, bet kintančia.



Galimą ateities gyvenimo Paryžiuje studiją yra padaręs STAR biuras kartu su BOARD. Jų tyrime kalbama nebe apie tvarumo lygius, bet apie efektyvų erdvės panaudojimą, nes kaip žinia Paryžiuje bręsta kritinė situacija dėl gyvenamojo ploto stygiaus. Studijos esmė yra kaip kuo efektyviau išnaudoti erdves išvengiant tiesmuko erdvių mažinimo. Rezultatas – sugrįžusi bendrų erdvių idėja. Galbūt ateityje komfortu taps nebe savo atskiro buto turėjimas Paryžiaus centre, bet tiesiog savo gyvenamojo branduolio – kambario, dušo ir virtuvytės, o kitos erdvės bus bendrai naudojamos su kaimynais ar kaimynu. Kai kur ir dabar egzistuoja butai, kurie dalinasi bendrą įėjimo erdvę išnaudodami ją bendroms kaimyninėms funkcijoms. Ši studija taip pat galų gale atsiremia į komforto sąvoką, nes visa tai bus įmanoma jei bus priimtina žmonėms, o jiems bus priimtina jei tai nebus auka, bet komfortas. Beje, prie šios studijos dirbo ir du lietuvaičiai – Ieva Cicėnaitė ir Matas Šiupšinskas.

Šios studijos ir bandymai pažvelgti į ateitį galbūt skamba labai radikaliai ar nesąmoningai, tačiau šiuolaikinis gyvenimo būdas žmonėms prieš 50 metų irgi atrodytų visiškai idiotiškas. Žinoma mums dabar atrodo, kad gyvename žymiai komfortabiliau nei prieš 50 metų, todėl kalbėdami apie ateities architektūrą būtinai turime kalbėti kaip ateityje gali būti įsivaizduojamas komfortas. Kiek ir į kurią pusę jis kis dabar sunku pasakyti, tačiau šie du pavyzdžiai galbūt gali padėti nuspėti tam tikras tendencijas. Galbūt komfortas nebebus statiška situacija architektūroje, galbūt teks keisti savo padėtį pastate priklausomai nuo klimato, derintis labiau prie kaimynų, didesnis judėjimas ir artimesni socialiniai ryšiai galbūt taps komfortu.

Kategorijos: Analizė.

Žymos: , , , ,

Nuomonių RSS

10 nuomonės

  1. Nu taip, tarybiniais laikais irgi naudodavosi bendra erdvė. Trys šeimos gyvendavo trijų kambarių bute, bendra buvo virtuvė, koridorius. Naujoje studijoje virtuvė ir svetainė, greičiausiai, nebus tokios mažos kaip trijų kambarių bute tarybinėje šeimoje… Ironiška.

  2. Andrius Ropolasspalio 4, 2013. 16:01

    Labai įdomu yra tai, kad sovietinė planavimo logika nėra bloga iš esmės, jos visa blogybė, kad žmonės negalėjo rinktis ir vardan taupumo būdavo perspaudžiama su bendrom erdvėm. Mes labai skeptiškai žiūrim į tokius dalykus, bet šalyse, kurios nepatyrė sovietmečio, tokios idėjos yra pakankamai normalios. Svarbiausia duodi žmonėms galimybę rinktis ir manevruoti tokiuose būstuose – to nebūdavo sovietmečiu.

  3. Kiek man žinoma visos panašios idėjos su bendromis erdvėmis, apimančiomis ir tradicišai privačius plotus, patyrė fiasko (jei žinote sėkmingų pavyzdžių, parašykite). Ne tik Sovietų Sąjungoje. Siekis daug ką „komunalizuoti“ mėgintas ir Vakarų Europoje – žr. pvz. Bijlmermeer Amsterdame; dabar vos po poros dešimtmečių griaunami, perstatomi tie rajonai.

    Komunaliai gyventi renkasi daugiausiai tie, kas kitaip neišgali (šitaip utopinė Bijlmermeer jaunų šeimų komuna stovėjo pustuštė, paskui pavirto imigrantų getu). Dar galbūt vadinamieji „neformalai“ skvotuose ir (kurie galimiems NT vystytojams neaktualūs).

    Didžiajai daugumai bendros erdvės su nepažįstamais yra didelis komforto praradimas. O „vietos stoka Paryžiuje“ (ar bet kuriame kitame mieste) yra perdėtas dalykas, vietos pilna į plotą, o greito transporto sprendimų galimybių daug; galima ir aukštinti užstatymą. Paryžius toli gražu ne didžiausias nei populiacija, nei tankumu miestas, yra kas jį lenkia ne procentais, o kartais.

  4. Kaip ir nepasiginčysi – dažnu atveju, ypač stokojantiems lėšų (arba, pvz. pinigus vertinantiems labiau už privatumą) tai gali būti komforto pavyzdys. Tikriausiai tokia tipologija ras savo klientą. Bet noras miestus planingai ir be saiko tankinti man atrodo klaidingas. Ekonomikai aišku gerai, kai daug žmonių atiduoda maksimumą energijos ir pasiima minimumą išteklių (ir tai netgi ekologiška) – bet man atrodo, kad erdvę interneto laikais galėtume pasiskirstyti dosniau.

  5. Matas Šiupšinskasspalio 6, 2013. 18:12

    Augustinai, čia kaip pažiūrėsi. Masinė statyba ir top-down planavimas nepasiteisino daugybėje vietų nepaisant to ar buvo bendrų erdviu ar nebuvo. Tačiau pasaulyje nemažai pavyzdžių kur privatumas traktuojamas kiek kitaip nei jį suvokiame mes. Skandinavijoje bendros zonos buvo sėkmingai taikytos tiek mažaaukštei(Daniškas cohousing), tiek daugiaaukštei statybai (kollektivhus). Pastarojo variacijos XX amžiaus pradžioje buvo statomos ne vien Skandinavijoje, bet ir Olandijoje, Vokietijoje, Austrijoje ir Britanijoje. Bet tai funkcionavo tik kaip nišinis produktas dažniausiai skirtas kairuoliškai nusiteikusiai inteligentijai įkvėptai Andre Godino Familistere. Didžiausios nesėkmės iki dabar diskredituojančios šias vertybes nutiko tada kai technokratai bandė bendrų erdvių idėjas priverstinai taikyti masėms apgyvendinti ir resursams taupyti (Narkomfin ir daugybė kitų 1920-30 Rusijoje gimusių projektų). Star ir Borad pasiūlymas Paryžiaus plėtrai būtent ir turi minusą, kad savo sprendiniais seka pastarųjų pėdomis tikintis, kad rebrandinta idėja kažkaip suvilios žmones gyventi kitaip. Tuo tarpu sėkmingi pavyzdžiai dažniausiai būna gimę būsimųjų gyventojų iniciatyva arba turint omenyje labai aiškią grupę žmonių kuri tą projektą prisijaukins. Iš tokių pavyzdžių yra jau istorine tapusi Hallen gyvenvietė Šveicarijoje kurioje gyventi tapo prestižu, Kraftwerk1 kompleksas Ciuriche, daugybė Austriškų socialninio būsto projektų, A52 One in Ten Berlyne, Cohousing Hoogvilet Olandijoje ir t.t. Bet apie juos gal daugiau galėtų papasakoti Ieva Cicėnaitė.

  6. Matas Šiupšinskasspalio 6, 2013. 18:43

    Justinai, juk mes jau dabar gyvename plačiau nei galime sau leisti. Lietuvoje sėdime jaukiai ir patogiai, su geru vandeniu, be stichinių nelaimių ir tik saulės galėtų būti kiek daugiau. Šildymo sezonas yra mums vienintelė pažįstama gamtos kataklizma kurios pakanka, kad pajustume kvadratinio metro tikrąją kainą. O kur dar žemės plotas reikalingas išmaitinti vieną šalies gyventoją? Juk žmonės visame pasaulyje gyvena tam nelabai tinkamose vietose ir pasirinkimo turi gana mažai. Plėstis į plotą darosi vis sunkiau, nes ekonomiškai tai sunkiai pasiteisina. Amerika bandė, o dabar graužia karčius vaisius, bet spėju, kad Andrius neilgai trukus papublikuos straipsnelį kaip pulsuoja gyvenimas Tokijuje ir galėsime iš naujo paplepėti tankumo tema :)

  7. Mano pozicija, Matai, tokia ir yra: mąstykim kontekste. Jei šioj klimato zonoj gamta leidžia netankinti, tai kam tai daryti anksčiau nei reikia? Jei tankinti verčia žmogiški faktoriai (pvz. prastas strateginis planavimas), tai aš pirma imčiausi kvestionuoti tas priežastis. Kitaip tariant, jav suburbsai ir japaškių megapoliai man tolygūs ribinėms temperatūroms, kurios labai toli nuo ieškomo komforto.

  8. biškį užmetaforinau tą klimatą, bet supratot kad apie demografiją :-)

  9. Andrius Ropolasspalio 12, 2013. 16:31

    Vėliau manau bus kažkas iš Tokijaus konteksto. Bet dėl tankinimo Lietuvoje, bėda, kad mes neskaičiuojame ir neprognozuojame ateities. Taip, mes galime ir toliau taip gyventi ar dar plačiau, bet tuomet turime aiškiai įvardinti kas tada bus. Populiacija tragiškai mažėja (kaip ir visoje Europoje ar toje pačioje Japonijoje), 2050 vienam dirbančiam Lietuvoje teks išlaikyti 2 pensininkus (dabar 4), todėl reikia susiskaičiuoti kiek mums kas kainuos ir ar mes galėsime vėliau tai patempti ir kaip. Todėl manau jau reikia pradėt galvot ir diskutuot.

    Bet šitas įrašas manau buvo ne visai apie tai. Čia labiau apskritai abstrakčios idėjos, mokslinė fantastika, kurios gal niekad ir nebus.

  10. Mes tų erdvių bendrų apsčiai turimė: teko pagyventi studentaujant šešiese trijų kambarių bute. Paskui bendrabuti kur virtuvės ir prausyklos bendros, vėliau tokiam aukštesnio komforto a-lia viešbutukė, kur svetaine ir virtuvė prie židinio bendra, o atskirai turi tik kambari…ne nauja tą ideja, visai nenauja :) Kaip ir minėjo tai prerogatyva bednesnio liadies sluoksnio :)
    O tęsiant Andriaus komentarą, įvertinant gyventoju mažėjimą, mes greit turėsim ir jau turim atvirkštinę problemą: ką daryti su tuščiais būstais?



HTML