Skip to content

Besitraukiantys miestai: Tokijas

Pasaulio populiacija Jungtinių Tautų duomenimis iki 2060 metų turėtų šoktelti 43,97% lyginant su 2010 metais, nuo beveik septynių milijardų iki beveik dešimties. Tai kuria ekologijos ir maisto išteklių problemas, bet su politine valia tai turėtų būti išsprendžiama. Architektams tokia ateitis yra labai džiugi, galbūt net ir Lietuvoje tų architektų nėra jau tiek per daug, turint omenyje ateityje galimai augsiančias projektų apimtis. Tačiau yra vienas kabliukas – šis augimo rodiklis yra bendras vidurkis, todėl vieni regionai augs žymiai sparčiau, kiti lėčiau, treti trauksis ir labai spėriai. Eurostat duomenimis Lietuvos gyventojų skaičius iki 2060 metų, lyginant su 2010, sumažės beveik 20% iki 2.6 milijono, o Jungtinių Tautų vidutinė nuomonė – 2.4 milijono (blogiausia prognozė mažiau nei 2 milijonai). Apskritai, visa Europa šiek tiek trauksis, nors dabartinės Europos Sąjungos šalių vidurkis bus teigiamas. Visą statistiką žemyn trauks Rytų Europa ir tokios šalys kaip Lietuva.

Šalis / Zona 2010 2060   Pokytis
Ukraina         46.050.000      30.859.000 -32,99%
Baltarusija           9.491.000        6.832.000 -28,02%
Latvija           2.248.374        1.671.729 -25,65%
Rytų Europa 296.183.000 232.927.000 -21,36%
Rusija       143.618.000     115.023.000 -19,91%
Lietuva           3.329.039        2.676.297 -19,61%
Japonija       127.353.000     102.507.000 -19,51%
Lenkija         38.167.329      32.710.238 -14,30%
Estija           1.340.141        1.172.707 -12,49%
Europa 740.308.000 690.622.000 -6,71%
ES (27 šalys) 501.044.066 516.939.958 3,17%
Pasaulis 6.916.183.000  9.957.399.000 43,97%

Jungtinių Tautų ir Eurostat duomenys

Bet Rytų Europa nėra vienintelis pasaulio regionas, kuriame gyventojų skaičius stabiliai mažės. Pati Vakarų Europa augs vien tik dėl nuolat didėjančio imigrantų skaičiaus, na, bet augs. Net sparčiai augančiame Azijos žemyne yra šalių juodų avių, kurių populiacija mažės. Viena didžiausių tokių išsišokėlių yra Japonija. Jungtinių Tautų skaičiavimas nuo 2010 iki 2060, populiacija mažės 20%. Galima ginčytis ar šitas plikas skaičius yra didelis ar nelabai, bet reikia žinoti, kas slepiasi po tuo. Esmė, kokia yra likusios populiacijos sudėtis. Kai gyventojų skaičius mažėja, dažniausiai tai kartu reiškia, kad automatiškai didėja pensininkų santykis, o jei pensininkų daugėja, vadinasi mažėja dirbančiųjų, kurie mokėtų mokesčius ar tas pačias pensijas, kurių santykinai reikės daugiau. Japonijoje apie 2055 metus pensininkai turėtų sudaryti 40% visų gyventojų. Prieš linksėdami galvom ir sakydami „Jo… Japonai… Ne kas jiems“ prisiminkite, kad Lietuvos situacija yra labai panaši. Bet yra vienas esminis skirtumas – Japonai, tai suvokia ir priima kaip iššūkį, todėl dabar galvoja kaip galima būtų reaguoti į šiuos procesus.

Turbūt aktyviausiai su šia tema dirba Tokijo Universiteto laboratorija Ohno Lab, vadovaujama profesoriaus Hidetoshi Ohno. Pirmą kartą viešai savo darbą laboratorija pristatė 2005 metais, bet su teorija vis dar dirbama ir ji toliau vystoma. Visas darbas sukasi apie Tokiją ir jau minėtus ateities iššūkius. Viskam suvaldyti yra sukurta Fibercity teorija, kuri susideda iš kelių pagrindinių dalių – Green Finger, Green Partition, Green Web ir Urban Wrinkle. Fibercity yra planavimo teorija, kuri bando kontroliuoti urbanistinę erdvę pasitelkdama urbanistinius faktorius su linijinėmis savybėmis. Paprasčiau tariant, tuos linijinius urbanistinius faktorius galima įsivaizduoti kaip siūlus, kurių skirtingas persipynimas sukuria margą, įvairialypį audinį. Teorija remiasi jau sukurta situacija ir bando manipuliuoti esamais miesto siūlais, kurie gali būti įsivaizduojami paprasčiausiai, kaip transporto srautai, metro, komunikacijų, nuotėkų, žalių erdvių, šildymo tinklai. Galima komentaruose ginčytis, kad toks požiūris ignoruoja egzistuojančius istorinius centrus ar viešąsias erdves, kaip tam tikrus taškus, o ne linijinius objektus, bet reikia prisiminti, kad ši teorija labiausiai kalba apie Japoniją ir tiksliau, Tokiją. O Tokijaus sandara labai skiriasi nuo tradicinio Europos miesto, čia nėra jokio aiškaus centro, istorinio paveldo ar apskritai viešų erdvių. Miesto struktūra yra paremta skubėjimu, judėjimu, efektyvumu, o pagrindiniai traukos taškai yra didžiulės metro ir traukinių stotys.

Svarbi teorijos dalis yra tai, kad traukimasis nėra traktuojamas kaip blogybė, neigiama situacija ar grįžimas atgal, bet kaip būtinybė norit judėti į priekį. Nes pati frazė „traukimasis“ (shrinkage) nėra kalbanti vien apie populiaciją, bet ir apie resursų išnaudojimą. O iš išnaudojimo pusės galime kalbėti apie dviejų tipų resursus: žemės ir žmonių. Pirmasis yra labai aiškus, apie kurį daug kalbama, jis ateityje gali būti sukontroliuotas, o su tobulėjančiomis technologijom galime vis toliau nukelti datą, kada tie ištekliai pasibaigs. Antrasis, žmonių išnaudojimas, yra sunkiau prognozuojamas, nes galima ateities situacija, kad dėl demokratijos plitimo žmonių išnaudojimas neturtinguose regionuose gali pasibaigti, o tai reikštų, kad situacija, kai vienos šalys yra kitų šalių fabrikai išnyks. Tai reikštų, kad kiekvienas regionas turės sugebėti išsilaikyti pats. Nebūtinai taip ir bus, bet čia viena iš prognozių, kuri nepamirštama kalbant apie traukimąsi.

Green Finger strategija

Veikiausiai dėl iš dalies japoniškų infrastruktūros tradicijų ir iš dalies dėl bendro globalinio supratimo, teorija stipriai remiasi viešojo transporto sistemomis. Tokiu būdu galvojama ir apie senėjančios visuomenės problemą, kai vis didėjančiai daliai žmonių bus sudėtinga vairuoti ir išlaikyti savo asmeninė transporto priemonę. Viena svarbiausių teorijos dalių, Green Finger, kalba apie tai, kaip ateityje tvarkyti besitraukiančio miesto priemiesčio zonas. Idėja labai paprasta – palaipsniui koncentruoti gyvenamąsias zonas nueinamu atstumu nuo traukinių stočių, taip leidžiant tolimesnėms teritorijoms tapti žaliomis zonomis.

Green Web strategija

Green Web strategija taip pat remiasi infrastruktūra, tačiau sena ir nebereikalinga, dėl sumažėjusio gyventojų skaičiaus ir automatiškai sumažėjusios apkrovos. Tokijas turi labai platų greitkelių tinklą, kuris skrieja keliais aukštais per miestą. Kai kurioms iš šių jungčių ateityje tapus mažai reikalingoms, Green Web strategija siūlo panaudoti šias struktūras kaip evakuacijų kelius gamtinių katastrofų metu ir kaip energijos tinklų jungtis. Katastrofų metu jungtys padėtų efektyviau paskirstyti energiją sustojus vienam iš energijos šaltinių kurioje nors miesto dalyje.

Green Partition strategija

Green Partition – turbūt keisčiausiai Lietuviams galinti pasirodyti strategija, nes vėl susijusi su gamtinėmis katastrofomis. Idėja siūlo tankiai apgyvendintose teritorijose, kuriose vyrauja mediniai namai, pasinaudojus žmonių ir namų retėjimo tendencijomis, atlaisvintus sklypus paversti saugos zonomis nuo gaisro plitimo ir evakuacijų keliais. Žinoma, laisvi sklypai nebūtinai atsiras vienas prie kito sudarydami gražų tinklą, todėl strategijoje yra aptariama, kaip paskatinti žmones atiduodi gabalėlį savo žemės tokiems tinklams ir kaip jie iš to galėtų gauti naudos.

Urban Wrinkle strategija

Urban Wrinkle yra veikiausiai paprasčiausia strategija, siūlanti atnaujinti esamus teritorijų potencialus pasitelkiant linijinę Fibercity mąstymo logiką. Atnaujinti parkai, įdomios, potencialo kupinos erdvės turėtų skatinti žmonės gyventi miesto centre ir padėti kurti sveiką tiek fiziškai, tiek psichologiškai aplinką.

Čia paminėjau tik keturias pagrindines strategijas, tačiau Ohno Laboratorija darydama „Nagaoka 2050“ (Nagaoka yra Kauno – Klaipėdos dydžio miestas) studiją pridėjo dar keletą strategijų, skatinančių socializaciją ir pozityvią visuomenę. Kai kurios idėjos gali pasirodyti nerimtos, o kitos per daug komplikuotos, bet visoms strategijoms yra platesni aprašymai ir pagrindimai. Plačiau apie jas galite pasiskaityti specialiame leidinyje „Tokyo 2050 Fibercity“, kurį galite rasti oficialioje Fibercity svetainėje. Žinoma, mums lietuviams įdomiausia kiek visas šis darbas yra pritaikomas mūsų kontekstui. Jeigu tiesiogiai – tai niekaip, bet jeigu šią teoriją vertintume kritiškai, galima atrasti įdomių požiūrio taškų. Problemas iš esmės mes turime tas pačias, tačiau skirtingas kontekstas lemia skirtingus sprendimus. Pati Ohno Laboratorija darydama „Nagaoka 2050“ studiją ir dirbdama su lietuviško dydžio miestu, adaptavo savo teoriją kitokiam kontekstui ir kitokiai transporto sistemai, tuo parodydama, kad esminiai principai tinka skirtingiems kontekstams.

Šaltiniai: Fibercity oficialus puslapis, „Tokyo 2050 Fibercity“ leidinys, Jungtinės Tautos, Eurostat

Visos iliustracijos priklauso Ohno Laboratorijai, Tokijo Universitete, išskyrus pradinę iliustraciją pavogtą iš tokyotimes.

Kategorijos: Analizė.

Žymos: , , , , , ,

Nuomonių RSS

2 nuomonės

  1. Įdomi susijusi istorija, kurią sužinojau berinkdamas informaciją apie lietuvišką paveldą Amerikoje – buvusią lietuvišką bažnyčią besitraukiančiame Klivlende vyskupija pardavė pusvelčiui sodininkams:

    http://global.truelithuania.com/lt/cleveland-ohio-36/



HTML

Tęsiant diskusiją...

  1. […] pat galite perskaityti anksčiau publikuotus tekstus šia tema: Besitraukiantys miestai: Tokijas apie teoriją/strategiją kurtą tuštėjančio Tokijo pagrindu ir Konfliktiškumo balansas […]