Skip to content

Rygos Maxima. O kas dabar?

Alberto Burri memorialias Gibellina kaimui Sicilijoje

Didžiulė tragedija ne vien Latvijai, bet ir visoms Baltijos šalims. Su emocijomis sumaišytos kaltųjų paieškos ir galvų kapojimas dar greitai nesibaigs. Politikai, verslininkai, viešųjų ryšių specialistai, net inžinieriai plačiai diskutuoja šia tema, tačiau architektai lyg ir tyli. Galbūt ir nelabai čia yra ką pridurti, o ir veikiausiai architektų ryšys su šia tragedija yra galbūt dar mažesnis nei pačios Maxima. Bet manau būtina susivokti, pasimokyti iš šios situacijos ir pagalvoti ką architektai dabar gali padaryti.

Būtina, nes paprasčiausiai tokie pastatai negali griūti. Tai yra pati elementariausia architektūra, kuri neturi kelti jokių abejonių dėl patikimumo. Jei griūna tokios dėžutės, tai kaip tada bus įmanoma įtikinti užsakovą ir visuomenę, kad elementari kelių metrų konsolė yra iš esmės vaikų žaidimas. Žinoma, galima kalbėti, kad tokie dalykai yra inžinierių darbas, bet atsakomybė vistiek tenka architektui. Nebūtinai architektas turi prisiimti kaltę už tokius dalykus, bet neturėtų pamiršti atsakomybės kaip vadovo, kuris atsakingas už visumą.

Jeigu pažiūrėtume dar giliau, tai problema yra susijusi ir su universitetais. Pastatą projektavo Rygos Techninio Universiteto absolventas Andris Kalinka, nežinia koks ten yra techninis paruošimas, galbūt geras, bet neprošal būtų universitetui dar kartą persižiūrėti specialistų paruošimą ir dėstytojų kvalifikaciją. Taip sakau, nes iš savo patirties galiu pasakyti, kad konstrukcinis paruošimas (ar greičiau, pagal mokyklos tikslus, supažindinimas) VDA Kauno fakultete mano studijų metu buvo tragiškas. Sakau lygindamas paskaitas kituose užsienio universitetuose kur paruošimas taip pat nėra techninis, tačiau konstrukcijų dėstytojų entuziazmas ir gebėjimai nepalyginami. Kai paklausius konstrukcijų dėstytojo dėl didesnės erdvės perdengimo ar rimtesnės konsolės, jis išpūtęs akis pasakoja, kokio aukščio bus gelžbetoninė sija ir kiek tai kainuos, studentų ambicijos traukiausi, o vėliau ambicijų likučius realus pasaulis išvis užgesina. Tuomet ir Maximos stogo perdengimas tampa iššūkiu!

Neteigiu, kad architektai čia kalčiausi, bet susimąstyti architektams dėl darbo metodų ir požiūrio, o universitetams dėl mokymo sistemos reikėtų, nes atsakomybė tenka visiems. Tai ypatingai aktualu Algimantui Kančui, kuriam tenka atsakomybė dėl chaltūros Kauno Akropolyje. Būtina, kad ateityje daugiau nepasikartotų tokios kalinkiškos ar kančiškos problemos, nes kol tokius darbo metodus turėsime, tol savo architektūros lygiu būsime arčiau Kinijos, nei vis dar nesuprantamai išsvajotosios Olandijos ar nuolat patrauklios Skandinavijos.

Peter Eiseinman memorialas Holokausto aukoms

Dabartinė situacija aiški, bet kas toliau? Natūraliai toliau vyks kaltųjų paieškos ir problemos Maximai. Bet architektams ir latviams viena svarbiausių temų turėtų būti, kas bus su dabartine prekybos centro vieta. Galbūt čia Maxima galėtų kažkiek pasitaisyti savo reputaciją. Kviestinis tarptautinis memorialo konkursas būtų logiškiausias sprendimas. Vargu ar Maximai jo kaina labai padidintų ir taip didelius nuostolius. Galbūt galima apsieiti ir be konkurso jei pavyktų prikalbinti Peter Zumthor, jei ne, tada kviesti standartinius tokių projektų architektus – Peter Eisenman, Daniel Liebeskind, Frank Gehry, tegul pasiboksuoja. Tarptautinė reklama Rygai, būtų Maximos kaltės atpirkimas, kad ir kaip ciniškai tai skambėtų. Tai turbūt yra bene geriausia ką galima padaryti šioje situacijoje, bene geriausia ką architektai gali padaryti šioje situacijoje. Architektams tenka dalis atsakomybės už šią tragediją, bet dar didesnė atsakomybė tenka ją įprasminant ir blogiausioje situacijoje randant geriausią sprendimą.

Kategorijos: Kritika.

Žymos: , , ,

Nuomonių RSS

2 nuomonės

  1. Linas Tuleikisgruodžio 13, 2013. 10:21

    Nors su pagrindiniais straipsnio teiginiais sutinku, tačiau gaila, kad tokius stiprius žodžius ant kolegų kartojame iš užsakomųjų straipsnių (greičiausiai). Kiek girdėjau, tai Kauno Akropolio parkinge padarytos klaidos yra Betonikos gamybinių brėžinių projektavime ir gamyboje bei statyboje. Tie barai visiškai nepriklauso nuo projekto vadovo, šiuo atveju A.Kančo, kompetencijos, bei jis nėra už juos atsakingas. Tad jo vardo naudojimas prie šių klaidų greičiausiai yra „triukas“ kelis metus besitęsiančių teisminių ginčų dėl kito objekto projektavimo. Manau, kad mums, architektams, nereikėtų talkinti visokiems kviliūnams nešvariuose žaidimuose, kartojant tiesos neatitinkančias frazes. Įdomu, ar šios „mėlynosios frazės“ pasirodymas šiame straipsnyje netapo raktu šiam straipsniui pasirodyti viename iš Lietuvos dienraščių? Kas galėtų paneigti ?..

  2. Andrius Ropolasgruodžio 14, 2013. 16:04

    Taip, priimu kritiką, reikia kartais labiau viską pasverti… Bet jo situacija manau panaši į pačios Maxima Rygoje. Maximą sunkiai galima susieti su blogu varžtų apskaičiavimu, tačiau didžiulė kritika ir dėmesys tenka jiems, jie vistiek atsakingi. Manau natūraliai visas bėdas su pastatu visi sieja su architektu. Ir ši pavardė neturėjo būti esminis momentas tekste. Nežinau ar kiti straipsniai užsakyti ar ne, bet šiuo atveju žurnalistė manęs atsiklausė būtent dėl šio momento, ar verta jį paminėti. Kadangi originaliame tekste nieko grubaus nėra, tiesiog frazė, kad atsakomybė tenka ir architektui, nemačiau problemų. Žinoma perrašyto teksto stilius man nelabai patiko, bet ten interpretacija, matyt žmonės skaitydami viską interpretuoja savaip.



HTML