Skip to content

Ateitis po OMA

Rem Koolhaas jau 1978 metais konstatavo Culture of congestion savo knygoje „Delirious New York“ (lietuviškai galbūt skambėtų „Grūsties kultūra“, bet toliau tekste bus naudojamas angliškas variantas). Jis tai pristatė kaip potencialą, kaip ateities ir dabarties visuomenės situaciją, kurią galima ir reikia išnaudoti pozityviai. Iš tikro tai gana stipri pozicija turint omenyje daugelį negatyvių ateities vizijų, kuriose pasaulis yra valdomas korporacijų, apsuptas smogo ir kažkodėl visi nešvaūs dalykai vyksta kinų kvartaluose. Rem Koolhaas atetitį įsivaizdavo pozityviai ir kaifavo nuo funkcijų, procesų persipynimo ir didėjančio kosmopolitiškumo. Ir jis buvo visiškai teisus, dabar mes turime jo „Delirious New York“ knygoje minėtą Downtown Athletic Club pastatą visur. Daugelis pastatų savyje turi tiek skirtingų programų, kad prieš keliasdešimt metų būtų sunku įsivaizduoti. Kad ir tas pats Modernaus Meno Centras įsikursiantis biurų pastate Vilniuje jau nieko nebestebina. Jau nekalbant apie įvairias konversijas, kurios sukergia lyg ir nesusijusius dalykus: sandėliai tampa mečetėmis, gamyklos – kultūros centrais, kaimas pavirsta į muziejų. Viskas dėl Culture of congestion arba kitaip dėl greičio, globalizacijos ir noro turėti, daryti, patirti daugiau.

Downtown Athletic Club
Downtown Athletic Club

Tokia yra situacija su kuria Rem Koolhaas ir jo biuras OMA dirba. Nes tokia situacija yra realybė. Kiekvienas OMA darbas atrodo yra noras įgalint viską vystyt pagal šią realybę. Kiekvienas darbas siekia sukurti naująjį Downtown Athletic Club. Ankstyvosios iliustracijos ir brėžiniai, vėliau Euralille, Sietlo biblioteka, CCTV, visi šie darbai bando išskaidyti ir išanalizuoti kiekvieną situacijos elementą, o paskui surinkt į naują Culture of congestion darbą.

CCTV diagrama

Biuras tai daro labai sėkmingai ir neverta abejoti, kad jei Rem Koolhaas dar ne visiems mūsų kartos atstovams yra Mies van der Rohe ar Le Corbusier lygio, tai kitiems jau bus. Taip yra dėl išskirtinės įtakos, kuri yra kuriama per rašinius ir projektus. Tai turbūt pirmasis naujos interneto kartos architektas, kuris sugeba išnaudoti naują žinių sklaidą taip gerai.

Vis dėl to jis yra jau praeinanti karta, kažin ar po Rem Koolhaas biuras sugebės išlaikyti dabartinį lygį. Projektai remiasi 1978 metų Culture of congestion ir kaifuoja nuo sudėtingumo, funkcijų išradimo ir sukergimo. Ką OMA daro savo projektais, tai vis labiau „congestina“ viską. Bet per keletą dešimtemčių pasaulio populiacija išaugo keliais milijardais. Nuo Delirious New York parašymo žmonių pasaulyje padaugėjo beveik 3 milijardais. Iki šio amžiaus pabaigos žmonių skaičius pasaulyje pasieks 11 milijardų (dabar apie 7). Vadinasi Culture of congestion tęsis ir toliau. Bet jei pasaulis sugeba pats ir be Koolhaaso congestintis/grūstis, tai kam tai dar labiau skatinti?

Jau dabar daug kas kalba apie tai, kad reikia žmonijai atsicongestinti/atsigrūsti, nes 11 milijardų nebus gerai ir tai daryt kontroliuojant gimstamumą. Deja gimstamumas ir dabar jau yra pakankamai normalus didžiojoje pasaulio dalyje ir nėra čia ko reguliuot, 11 milijardų bus pasiekta savaime. Tad galbūt vertėtų tą atcongestinimą/atsigrūdimą daryt per architektūrą. Nors komplikuotų programų ir naujų funkcijų neišvengsime, vertėtų pagalvoti apie tai, kaip architektūra gali padėti žmonėms vis dar augančiame pasaulyje, vietoje bandymų padėti vien tik programai ir funkcijai.

Šiomis mintimis neneigiu Culture of congestion ar OMA darbų ir neteigiu jų kaip neigiamų dalykų, tačiau bandau atkreipti dėmesį į kintančią Culture of congestion situaciją, kuri reikalaus kitokio požiūrio taško ir kitokios architektūros reakcijos su kitokiais sprendimais.

Kategorijos: Kritika.

Žymos: , , , ,

Nuomonių RSS

6 nuomonės

  1. O tu manai, kad Koolhaaso veikla turi įtakos šitiems procesams?

  2. Andrius Ropolassausio 17, 2014. 02:13

    Neabejotinai Koolhaaso veikla turi įtakos architektų darbui ir jų požiūriui į problematiką. Vien kiek naujų biurų atsidarė perėję Koolhaaso mokyklą, didžiulėje dalyje jų galima aiškiai jausti OMA įtaką. Kiek iš tų biurų yra lyderiaujantys pasaulyje. Ir jo ar su juo susijusių organizacijų tekstai dažnai yra perskaitomi didžios dalies architektūros studentų, o kai kurie projektai, ypač tie kurie kalba apie abstraktesnes globalizacijos temas, yra tapę amžina klasika.

  3. Su tuo sutinku, man tik keistai pasirodė panaudotas išsireiškimas „skatinti“. Viskas ką jis daro manau tik siūlo būdą, kaip būti šioje situacijoje ir jo sprendimas mano supratimu yra tiesiog accept everything a posteriori, ne skatinti a priori. Kiek man susidarė įspūdis, kad jis apskritai neigiamai žiūri į architekto galimybes ar būtinybes kažkaip veikti situaciją savo nuožiūra, primesti aplinkai kažkokias savo išankstines nuostatas, už ką yra netgi kaltinamas cinizmu.

  4. Andrius Ropolassausio 17, 2014. 18:42

    Hm. Gal ir taip. Įdomios mintys. Gal ir nebando specialiai sąmoningai skatinti situacijos, bet jis vistiek švenčia savo projektais dabartinę esamą ar tuoj tuoj būsimą situaciją, o tai jau man panašu į kažkokį skatinimą tos pačios situacijos, pavyzdį kitiems, kurie dažnai tiesiog aklai juo seka. Galbūt pakitus tendencijoms, OMA/Koolhaas sugebėtų švęsti kitokias situacijas, bet gali būt, kad kol viskas kažkaip pasikeis, nebebus jo paties. O jo galingai užkurtas traukinys dar gali ilgai riedėt ta pačia kryptimi ir be jo. Bet dėl nieko šitoje temoje nesu tikras.

  5. Na aš irgi nesu tikras, bet man atrodo, kad tas traukinys važiuoja ir be jo jau seniai dar prieš jį (Manhattan), jisai jį tik atrado ir įsėdo, kažkas bando stabdyti tą traukinį (New urbanism), o kaip geriau aš tai nežinau, gal geriau vairuoti?

  6. Rekomenduočiau pasiskaityti ir kitą Koolhaaso (su Bruce Mau) knygą- S,M,L,XL-mažai nepasirodys.



HTML