Skip to content

60 sekundžių viešos erdvės

Shibuya

Japonija Europoje gerai žinoma dėl savitos architektūros, ypač gyvenamųjų namų. Tokią masę gyvenamojo būsto eksperimentų lemia kitoks požiūris į nekilnojamo turto rinką – parduodant būstą, gyvenamasis namas neturi jokios vertės, visa vertė yra žemės sklypas. Nusipirkus namą, jis griaunamas ir jo vietoje statomas kitas. Tai atriša rankas itin personalizuotiems būstams. Tačiau, kad ir kaip dėl šios situacijos europiečiai mylėtų japonų būstus, patys japonai turi ko pavydėti mums.

Tai yra viešosios erdvės, kurios Japonijoje, o ypač Tokijuje praktiškai neegzistuoja. Taip, galbūt sunku suvokti, tačiau Tokijuje nėra katedrų ir jas supančių aikščių, nėra senamiesčio su erdvėm pėstiesiems. Parkai žinoma egzistuoja, tačiau didžioji dalis jų yra mokami. Už įėjimą reikia mokėti paprastai tarp 7 ir 12 litų. Visas viešasis gyvenimas verda metro stotyse ir prekybos centruose. Todėl teko ilgai pasukti galvą, kol supratau kur yra pagrindinė viešoji erdvė Tokijuje, kur yra svarbiausia miesto aikštė.

Gatvės yra viena svarbiausių viešųjų erdvių. Jos dažniausiai yra prieinamos visiems, jos tvarkomos iš viešų pinigų. Dažniausiai priemiesčiuose jos ir tėra vienintelės viešos vietos, kur susitinka žmonės ir žaidžia vaikai. Bet vis dėl to tai nėra tikrai viešos erdvės, nes jos yra išskirtinai pritaikytos automobiliams, o kitiems belieka atrasti savo vietą. Tačiau jeigu gatvė būtų geriau pritaikyta visiems, tuomet ji galėtų būti tikra vieša erdve.

Shibuya

Tokijuje yra būtent tokia sankryža, kur gatvė tampa tikra vieša erdve. Shibuya pėsčiųjų perėja yra šiuolaikinė 60 sekundžių vieša aikštė Tokijuje viduryje kelio. Užsidegus raudonam šviesoforo signalui, eismas visiškai sustoja ir žmonės gali judėti visomis kryptimis. Piko metu vienu ypu per sankryžą pereina apie 2500 žmonių.

Šiuo metu kai naudojamės Facebook, Twitter, informacijos srautai yra nepaprastai dideli, todėl laikinumas yra mūsų gyvenimo dalis. Visko nebeįmanoma žinoti, tenka susitaikyti su nestabilumo būsena. Tokia erdvė kaip Shibuya perėja visa tai atspindi fiziškai – vieną akimirką tai erdvė kurioje gali vykti naujųjų metų sutikimas, sniego gniūžčių kovos, šokiai, performansai, o kitą – ji pradingsta lyg jos niekada nebūtų buvę ir lieka tik gatvė. Skirtingai nei kokia Lukiškių aikštė, kurios istorija sukuria visas jos problemas ir neleidžia jos pilnai išnaudoti, jai kisti, čia istorijos nėra. Ji kasdien šimtus kartų būna ištrinama, erdvės reikšmė ir prasmė nuolat kinta.

Dėl tokios specifinės situacijos, ši erdvė yra visiškai minimali. Joje nėra jokių stabilių elementų, nėra nei suoliukų, nei medžių, tiesiog linijos, kurios padeda orientuoti žmonių ir automobilių srautus. Įprastoje situacijoje pastatai reaguoja į aplink juos esančią viešąją erdvę nukeipdami įėjimus, langus, funkcijas į ją. Čia pastatai taip pat reaguoja – reklamų fasadai yra nukeipti į sankryžą, viena intensyviausių pasaulyje Starbucks kavinių taip pat orientuoja savo klientus į šią erdvę. Galima būtų ginčytis kad reklamos stovi prie kiekvienos didesnės sankryžos ir Lietuvoje, tačiau Shibuya perėjoje nėra vien tik vizualinės reklamos, jos papildomos garsais, kurie akivaizdu yra nukreipti į pėsčiuosius (arba kabrioletų vairuotojus). Tokios detalės sukuria jausmą, kad ši erdvė yra skirta ir pėstiesiems net kai per sankryžą rieda automobiliai.

Shibuya perėja ne vien tik parodo, kad gatvė gali tapti tikra viešąja erdve, bet taip pat iškelia klausimą – kiek viešos erdvės reikia šiuolaikiniam žmogui? 10, 50 ar 100 kvadratinių metrų? O gal vis tik 60 sekundžių?

Iliusrtacijos iš: tokyoluv.com ir Mr. Hall’s Language Arts.

Kategorijos: Apžvalga.

Žymos: , , , , ,

Nuomonių RSS

Viena nuomonė

  1. Aistė Galaunytėvasario 25, 2014. 16:49

    Įdomu ar japonas, lietuvis ir anglas yra tas pats „žmogus“ (jie visi žmonės, bet ar tokie patys) ir ar jiem visiem vienodai reikia



HTML