Skip to content

Ar Lietuvai reikia miestų architektų?

Seulas
Prestižinis Seulo rajonas, kuriame ryškūs miesto ypatumai – reljefas ir kalnai horizonte ↑

Apie dešimt milijonų žmonių gyvena Seule. Pastaruosius dešimtmečius itin sparčiai besivysčiusiame mieste yra daugybė skirtingų interesų, kuriuos sustyguoti reikia daugybės pareigybių ir profesionalų – architektų kurie padėtų kurti ateities miestą. Todėl dabar pasirodžiusi žinia, kad Seulas pagaliau turės miesto architektą, kuriuo tapo Seung H-Sang, nustebino – ką, negi neturėjo iki šiol?

Kaip tokio dydžio miestas gali augti, be profesionalaus žmogaus atsakingo už erdvinę – kultūrinę viziją? O taip ir gali. Kaip gali Japonijoje, modernumo ir technologijų sinonime, nebūti aiškių miesto erdvinių, urbanistinių idėjų? Ką bekalbėti apie bet kokias urbanistines idėjas, kurios apimtų daugiau nei kokį 10 kvadratinių metrų sklypą…

Tokijas ir Seulas panašūs ne vien tuo, kad neturėjo tvirtos miesto architekto rankos, bet ir tuo, kad yra itin žavūs ir patrauklūs savo dvasia. Taip, galbūt naujasis Seulo architektas Seung H-Sang verkšlena, kad sparti modernizacija užgožė miesto erdvinį unikalumą ir vystytojų interesai buvo aukščiau visų kitų, bet Seulas išvystė savo unikalų vakarietiškumą, kuris Kinijoje ir Japonijoje yra kitoks. Kas dedasi gatvėse ir šaligatviuose, kur yra įsikūrę barai ir turgūs yra dabartinė Seulo dvasia ir identitetas. Taip pat yra ir su Tokijumi, kurį suprasti yra gana sudėtinga. Galbūt griežta architekto ranka būtų padėjusi aiškiau formuoti ir akcentuoti gamtinius miesto ypatumus, kuriuos dabar tik profesionalai gali atsekti, tačiau dabar mus žavi skraidančios kelių aukštų autostrados, vingiuojantis metro tinklas ir sudėtinga, bet puikiai veikianti logika. Todėl nesutinku su Seung H-Sang, kad be tvirtos miesto architekto rankos Seulas prarado savo unikalumą – galbūt su ja būtų buvę geriau, bet jokios tragedijos neįvyko. Jeigu be miesto architekto nesugriuvo dešimtmilijoniniai miestai, tai turbūt nesugrius ir kelių šimtų tūkstančių Lietuvos miestai.

Vakarų Europoje urbanistika turi gilias tradicijas ir sunku būtų įsivaizduoti miestus be miesto architekto pareigybių. Kopenhagai tai neapsakomai svarbu, Prancūzijoje kiekvieno miestelio save gerbiantis meras turi pavesti urbanistams ir architektams sukuti naują, geresnę ateities viziją. Tai yra kultūros dalis, kurios mes deja dėl visiems suprantamų istorinių priežasčių neturime.

Tai ar išvis mums reikia miesto architektų? Azijos miestai rodo, kad įmanoma visai neblogai gyventi ir be jų, net jei populiacija viršija dešimt milijonų. Šiaip reiktų pasėdėti ir pakontempliuoti apie Azijos miestų patirtis, galų gale apie mūsų patirtį, kaip gana sėkmingai sugebame savaime vystyti savo miestus. Žinoma mums savotiškai padeda ypatingai lėtas tempas, kai nuo svarbaus sklypo nupirkimo iki projekto įgyvendinimo praeina dešimtmečiai (Vilniuje – dešinysis krantas, Kaune – Arena, Merkurijus, Lituanica). Tuomet architektai neskubėdami sugeba padiskutuoti, studentai padaryti keletą kursinių darbų, pasikeisti keli merai ir galų gale visi būna daugiau mažiau ramūs dėl rezultato.

Eugenijaus Miliūno Kauno Arenos projektas. Žurnalas Centras Nr. 5, 2006
Eugenijaus Miliūno Kauno Arenos projektas. Žurnalas Centras Nr. 5, 2006 (iš miestai.net)↑

Kaunas su savo lėtapėdiškumu ir nevikrumu sugebėjo išvengti pagundos pastatyti kokį nors dangoraižį miesto centre, išsigrynino prioritetai. Nuo pirmųjų Eugenijaus Miliūno pasiūlymų Kauno Arenai iki įgyvendinimo praėjo turbūt daugiau nei dešimtmetis, todėl nenuostabu, kad turime rezultatą dėl kurio kauniečiai riečia nosis. Iš esmės tragiškų klaidų Lietuvos miestuose nematau. O jei yra klaidų, tai klausimas kiek tam galėtų buvę padėti miestų architektai. Vargu ar miesto architektas būtų labai pagelbėjęs atkalbant valdžią nuo Valdovų Rūmų statybos ar jis būtų galėjęs atsukti Kauno Akropolį prie Nemuno.

Lietuvos miestai gyvavo ir gyvuos be miesto architektų ir be aiškių vizijų. Kaip nieko baisaus nenutiko Seului be Seung H-Sang, taip nieko nenutiks ir mums. Be miestų architektų miestai kaip vystėsi taip ir vystysis – svarbesni projektai bus ir toliau statomi dešimtmečiais. Ne vien Kauno arena, Nacionalinis stadionas yra puikūs to pavyzdžiai, bet ir naujausiais – Kauno Kongresų rūmai. Kauno mero Andriaus Kupčinsko benefisas interpretuojant architektūrinio konkurso sąvoką parodė, kad savivaldybėje nėra žmonių suprantančių nei apie projektų vadybą, nei apie elementarią logiką.

Pirmiausia išrenkama vieta numatomiems Kongresų rūmams urbanistinio konkurso metu. Tuomet du metus laukiama ir nieko nedaroma, o susizgribus, kad artėja naujas ES paraiškų laikas ir savivaldos rinkimai, bandoma prakišti urbanistinio konkurso rezultatus kaip architektūrinio. Natūraliai architektams pasipiktinus, kad bananai bandomi vadinti pomidorais, avantiūra buvo sustabdyta ir projekto įgyvendinimo terminai nusikėlė, o galimybė gauti ES paramą tapo miglota. Šis projektas bus įgyvendintas kažkada, nes jo idėja yra gera ir reikalinga, bet be miesto architekto rankos vietoje kelių metų termino, projekto vystymą skaičiuosime dešimtmečiais.

Miesto architektas turi užsiimti tokių projektų vadyba ir patarti merams, kas kada turi būti daroma. Toks miesto architektas galėtų padėti realizuoti projektus ne tik greičiau ir skalndžiau, bet ir pasiūlyti būdus kaip įgyvendinti tik nerealiose fantazijose gyvuojančias idėjas. Jis galėtų pasiūlyti kaip Kaunui beveik už dyką pasistatyti nerealų Kėdainių tiltą, kuriam finansų dar dešimtmetį nebus. O juk tai labai paprasta.

Naujasis Kėdainių tiltas per Nemuną Kaune skirtas sukurti naują transporto žiedą aplink Kauno centrą. Jo dėka, jau dabar menkos transporto grūstys taptų neįmanomos, o automobilių srautas centre sumažėtų drastiškai. Sumažėjęs transporto srautas natūraliai reiškia, kad dabar 6 juostų gatvės aplink senamiestį taptų nereikalingos, pakaktų 2-3 juostų. Likęs laisvas žemės plotas automatiškai taptų patraukliais žemės sklypais su vaizdu į Nemuną, Žaliakalnį ar paprasčiausiai senamiestį. Kokia tokių sklypų vertė sunku dabar spėlioti, tačiau tikrai būtų galima finansuoti neblogą dalį iš 46 milijonus eurų kainuosiančių tilto statybų.

Kėdainių tiltas Kaune ir naujas transporto žiedas
Planuojamas Kėdainių tiltas, kuris užbaigtų naują transporto žiedą aplink Kauno centrą ↑

Taip galėtų patarti merui miesto architektas. Tokius principus naudoja Kopenhaga, kurioje vieni projektai finansuoja kitus. Pietų Korėjoje ir Japonijoje apie tai valdžiai patarinėti nereikia, nes viską ir taip kontroliuoja didžiosios korporacijos, kurios jau tikrai žino kaip efektyviai panaudoti savo pinigus. Mes renkamės kitą kelią, kai tą patį darome dešimt kartų ilgiau.

Todėl ar Lietuvai reikia miestų architektų? Jie yra būtini jei norime kurti patrauklius ateities miestus, kurie galėtų konkuruoti dėl gyventojų. Tai yra ypač aktualu kiekvienam miestui, kuris nėra Vilnius, o Vilniui tai svarbu jei nori konkuruoti su regiono miestais. Dešimtmečius trunkantys, prastai apskaičiuoti projektai be aiškios vizijos miesto patrauklumo nedidina. Kaunas apskritai pralaimi konkurenciją dėl gyventojų ne tik Vilniui, bet ir Kauno rajonui. Juk net ir rajone pozityvūs pokyčiai vyksta sparčiau. Apsilankymas Klaipėdoje praeitą savaitgalį priminė labiau sceną iš vesterno, kai po vaiduoklių miestą skraido šieno kamuoliai, nei trečią pagal dydį Lietuvos didmiestį. Nieko nedarydami miestai, kaip iki šiol, nepadarys didelių klaidų, bet tai ir bus didžiausia klaida. Geri miesto architektai su vadybos žiniomis galėtų tai pakeisti.

Kategorijos: Kritika.

Žymos: , , , ,

Nuomonių RSS

Viena nuomonė

  1. Plečiame akiratįrugsėjo 22, 2014. 16:06

    Tereikia nuvažiuoti į Olandiją (pav. Roterdamą) ir nereikės kankintis dėl klausimo,ar reikia miestui vyriausiojo architekto.



HTML