Skip to content

Gruzijos modernioji architektūra – lyg auksiniai dantys benamiui

Italo Michele De Lucchi sukurtas Taikos tiltas šalia kasdienio skurdo
Italo Michele De Lucchi sukurtas Taikos tiltas šalia kasdienio skurdo

Tekstas aplankius pagrindinius naujuosius Gruzijos statinius. Nuo Massimiliano Fukso visuomeninio centro Tbilisyje iki McDonaldo Batumi ir UNStudio oro uosto terminalo Kutaisi.

„Visuomeninis centras yra toks netikėtai didelis, kad naktį tamsiame skersgatvyje jo susitikti nesinorėtų, ką jau kalbėti apie kažkokią kritiką – todėl tenka tik girti.“

Girti galima ir daugiau projektų – gražūs, blizgūs, įmantrūs – mes tokių neturim ir dar greitai neturėsim, bet būtent dėl to mums turi pavydėti patys gruzinai. Geriau tvarkingas magistralinis kelias, nei antri tušti ir niekam nereikalingi parlamento rūmai Klaipėdoje – pas gruzinus tai yra atvirkščiai.

Plačiau – tekstas lrytas.lt portale.

Kategorijos: Apžvalga.

Žymos: , ,

Nuomonių RSS

Viena nuomonė

  1. Manau, kad viskas priklauso nuo ekonominės vizijos. Jei planuojama skatinti turizmą, užsienio investicijas panašūs projektai gali padėti sukurti tam reikalingą įvaizdį.

    Apie Dubajų savo laiku buvo kalbama labai panašiai, kokią mintį šis straipsnis perteikia apie Gruziją. Šiandien šį emyratą kasmet aplanko 11 mln. turistų, tai penktas skaičius pasaulyje (daugiau, nei Niujorką) – ir iš esmės visa tai vien dėl to, kas pastatyta per pastaruosius 10-20 metų, nes jokių istorinių ar gamtos stebuklų ten nėra. Emyras pasiekė savo tikslą: naftos eksportas jau sudaro tik 2% emyrato BVP.

    Realiai čia nieko naujo: kažin, kiek turistų lankytų Paryžių jei ne jo XIX a. „urbanistinės ašys“, kiek lankytų Romą jei ne įspūdingi Antikos ir Viduramžių pastatai. Ir (post)modernų atitikmenį įmanoma sukurti.

    Gruzijoje esu lankęsis, naują architektūrą buvo įspūdinga pažiūrėti. Gal viena problema valdžios pasikeitimas – jei Dubajus kryptingai dirbo keletą dešimtmečių tai Gruzija savo postmoderniai miestų vizijai teturėjo 9 metus (Sakašvilio valdžios). Kuriant įvaizdį bei „turistinę vertę“ svarbu ne tik pavieniai objektai, bet ir visa ko dermė, kiekis, todėl galima kelti klausimą, ar Gruzijoje pavyko pastatyti pakankamai. Visgi, manau, pastatyta tikrai nemažai ir moderni architektūra, apšvietimas (ypač Batumyje), svariai prisidėjo prie to, kad Gruzijoje nebesijaučiau kaip gūdžioje sovietinėje provincijoje, į kurią grįžti nebesinorėtų (kaip Karaliaučiaus srities ar Baltarusijos miestuose).

    Kita vertus, pas mus ir 9 metų neturėtume, o kažkokie didesni projektai po rinkimų būtų stabdomi, atšaukiami, investuotos lėšos prarastos (pavyzdžių turime) – todėl tai, ką rašau, nereiškia, kad panašų kelią siūlau Lietuvai, nors kažko pasimokyti gal būtų galima.

    Yra Gruzijojeir magistralinių kelių: kai aš lankiausi Tbilisis-Goris greitkelis buvo ne tik keturių juostų, bet dar ir apšviestas visą naktį. Aišku, tai trumpesnis greitkelis, nei turime Lietuvoje (80 km), kita vertus Gruzijoje, kaip ir Latvijoje ar Estijoje (kur irgi greitkelių mažiau nei pas mus), gyventojai susikoncentravę viename mieste; Tbilisis antrąjį Kutaisį gyventojų skaičiumi lenkia 600%. Ir automobilių 1000 gyv. gruzinai turi tris-keturis kartus mažiau nei lietuviai. Taigi, greitkelių vystymas Gruzijoje – nebūtinai racionalesnis ekonominis sprendimas: ten, kur jie reikalingiausi (aplink milijoninį Tbilisį) jie ir yra.

    Be to, dauguma naujųjų Gruzijos pastatų tapo namais institucijoms, kurios ir šiaip egzistavo (situacija panaši į Vilniaus savivaldybės perkėlimą). Idealiu atveju senieji šių institucijų pastatai gali būti parduoti (jie yra brangiuose miestų centruose, o dauguma naujųjų Gruzijos postmodernių pastatų – priemiesčiuose ir sovietiniuose rajonuose), naujųjų eksploatacijos sąnaudos turėtų būti mažesnės, galima įgyvendinti „vieno langelio“ principą.

    Dar vienas šalutinis efektas: iškėlus biurokratinį aparatą iš Tbilisio centro į miegamuosius rajonus ir kitus miestus turėjo persiskirstyti piko valandų srautai ir sumažėti į centrą vedančių gatvių apkrovimas net nepastačius naujų gatvių.

    Tai (kartu su darbo laikų pradžios ir pabaigos diferenciacija), mano supratimu, vieni racionalesnių sprendimų piko valandų problemai (užuot stačius vis platesnes ir platesnes gatves, metro linijas, kurios būtų normaliai panaudojamos tik 2-4 val. per parą).

    Tarp kritikos parlamento perkėlimui esu girdėjęs, berods, Ivanišvilio mintį, kad parlamento įkūrimas ne Tbilisyje „sumenkina parlamento autoritetą“. Panašiai gali būti kritikuojamas ir kitų aukščiausio lygmens įstaigų iškėlimas iš Tbilisio centro.
    Nežinau, ar visiems ši kritika atrodys logiška, bet jei ji atrodo logiška, mano supratimu, kaip tik ir „žaidžia“ aukščiausio lygio architektūra: jeigu ji bus pakankamai įspūdinga, net ir ne geriausioje vietoje stovintis pastatas atrodys svarbus ir išskirtinis bei išreikš jame įsikūrusios institucijos svarbą.



HTML