Skip to content

Kaip Rolandas Palekas trenkė šalpiu skuduru architektūrai į veidą

frankgehryfinger

Žinia, kad Rolandas Palekas gaus Nacionalinę kultūros ir meno premiją buvo sutikta trankiai socialiniuose tinkluose. Architektai džiūgavo, kad pagaliau juos pastatė į vieną eilę kartu su rašytojais, aktoriais ir fotografais, kad kažkaip buvo prisiminta, kad gal ir architektūra yra kultūros dalis. Turbūt daugelis architektų jautė, kad ne Rolandas Palekas gauna premiją, bet jie patys. Pilotas.lt tokį badymą šildytis šlovės spinduliuose atskleidė citata „architektūros cecho brolis“ – taip implikuodami, kad jie turi giminystės ryšių su laureatu ir kad dirba kartu kažkokiam vienam fabrike, kas archata.lt žiniomis yra visiškas absurdas. Visai džiūgavau ir aš. Išklausiau Rolando Paleko interviu Lietuvos Radijo eteryje, nepraleidau ir Panoramos reportažo iš architekto studijos, bet ne dėl to, kad suprasčiau šios premijos reikšmę (nelabai dar ir dabar suprantu ar čia labai kietai tokią gaut, ar čia kaip per M.A.M.A apdovanojimus kokią tai statulėlę pasiimt), bet man įdomiausia buvo, kad pagaliau po ilgesnės pertraukos vienas architektas gaus neblogą eterio ir viešumo dozę per kurią galės kažką gero ištransliuoti. Galbūt net truputį tapti lietuvišku starchitektu, kuris bent viešajai publikai, galėtų padiktuoti madas.

Interviu radijuje ir reportažas Panoramoje atskleidė, kad nieko tokio nebus, bet net ir tokia paprasta sklaida yra gerai. O interviu radijuje buvo žymiai geresnis nei Audriaus Ambraso, kuris toje pačioje laidoje, keliomis dienomis anksčiau parodė, kad už architektūrą ir pašto ženklų kolekcionavimas yra įdomiau. Taigi, lyg nei čia džiaugtis, nei liūdėt labai, gavo premiją tai gavo. Bet paslapčiomis vistiek laukiau kalbos Prezidentūroje. Juk atsiimant svarbius apdovanojimus yra puiki proga rėžti visą išmintį, kuri paskui galbūt bus cituojama. Kaip dažnai Nobelio premijų ar Jungtinių Tautų ceremonijų metu (žinau ir pats, puikūs pavyzdžiai) išsakytos mintys nugula į vadovėlius ar bent jau atgimsta interneto memų pavidalu.

Ir pagaliau sulaukiau Rolando Paleko kalbos, kurioje jis tėškė šlapią skudurą architektūrai į veidą:

„Žmogaus rankomis sukurta aplinka yra laikytina Valstybės rūbu. Rūbu, kurį Valstybė – kartu ir kiekvienas joje esantis žmogus – dėvi kasdien daugelį metų ir kurio taip paprastai nepersivilksi, jis kinta natūraliai, palengva. Kaip ir visi rūbai, jis reprezentuoja Valstybę konkrečiu laikotarpyje, pagal jį Valstybė atpažįstama. Tas rūbas taip pat privalo nevaržyti judesių, netrukdyti dirbti ir džiaugtis gyvenimu.

Seniau mūsų rūbas buvęs gana kuklus, niekuo per daug neišsiskiriantis. Mados ateidavę, tačiau mus pasiekdavę kiek pavėluotai. Tiesa, turime medinį paveldą, turime senamiesčius. Turime Lazdynus. Tame mūsų rūbe niekada nestokota to, ką vadiname „iš gamtos“.

Valstybei reikia gražaus rūbo. Žmonėms reikia aplinkos, malonios akiai ir kūnui. Kokybiškos. Tokios aplinkos, kurią norėtųsi liesti. Kurios vėliau nesinorėtų keisti.

Dar neseniai mūsų Valstybei buvo svarbu savo rūbą susitaisyti. Lopėme atskiras dalis, siuvome pašiltinimą. Taip reikėjo. Kartais bandydavome ir pasipuikuoti… Tačiau viską norėjome įsigyti už kuo mažesnę kainą… Tarsi pigių rūbų parduotuvėje. Mažai galvojome, kaip atrodysime tame rūbe po kurio laiko, ar jis bus patogus ir ar gerai dėvėsis.
Manau, atėjo laikas permąstyti šias nuostatas. Tikiu, kad esame turtingi svarbiausiuose dalykuose. Dažnai pirmaujame ne tuose, kuriuos galima suskaičiuoti, o tuose, kurie nėra išmatuojami.

Žymus architektas Louisas Kahnas yra pasakęs: (…) kūriniai turi prasidėti nuo neišmatuojamo, vėliau turi praeiti išmatuojamas reikšmes (…), ir galiausiai vėl tapti neišmatuojamais.

Mūsų Valstybė dabar jau nebeturėtų skubėti siūdama sau apdarą. Manau, labai svarbu kaskart pradėti nuo minties, nuo idėjos, nuo vizijos. Tai visai nesunku, netgi malonu. Tai su kaupu atsipirks – tik svarbu suprasti, kad tai yra reikalinga.

Ir tik tuomet, kai kaskart pradžioje gims svajonė, o tik po to įdarbinsime skaičius, kai visų pirma norėsime geriausio kūrinio, o ne paslaugos, – tik tuomet galbūt pavyks mums visiems sukurti jaukų rūbą, savą, turintį taip pat ir neišmatuojamų reikšmių. Kai ką vertingo ir išliekančio. Gyvenime būsimo žmogaus.“

Architektūra yra rūbas. Svarbiausia yra gražus rūbas. Rūbu architektūroje yra vadinami fasadai. Taigi, visa ši, vieną kartą per dešimtmetį ar daugiau, pasitaikanti proga rėžti kažką gilaus apie architektūrą baigėsi tuo, kad Lietuvoje reikia daugiau gražių fasadų, nes negražūs yra negražu. Visos fyfos ir hipsteriai džiūgauja ir šaukia: „Taip! Juk išorė ir rūbai yra svarbiausia! Gal dar ir šeštas iPhone…“ Nelabai įsivaizduoju kaip dabar profesorius bandys įtikinti savo studentus, kad architektūroje yra ir daugiau svarbesnių dalykų. Visi tie, atsargiai per interviu ar vieną kitą straipsnį kuriami bandymai atskleisti architektūros jautriuosius taškus, gavo gerą atkirtį. Įvairios architektūros iniciatyvos gali susipakuoti daiktus ir eiti namo. Kokia dabar prasmė kalbėti apie socialinę atsakomybę, bendruomenes, galų gale, planą, šviesą, gyvenimo kokybę.

Suprantu, kad laureatas norėjo pasakyti tokią kalbą, kurią suprastų kuo didesnis kiekis žmonių, todėl jam reikėjo labai suprantamo įvaizdžio. Bet pabandykime pamodeliuoti situaciją. Esate eilinis lietuvis, kuris kažkaip netyčia išgirsta/perskaito tokią kalbą, pasakytą Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, vadinasi savo sritį išmanančio žmogaus. Kas jums pirmiausia šauna į galvą? Ak, – sušuksite jūs – architektūra tai rūbas, viskas man dabar aišku! Vadinasi visa kita yra inžinerija. Tuomet jūs, paprastas kuklus lietuvis, nueinate pas architektą, geriau žinomą kaip fasadų specialistą – dažų parinkėją, ir paprašote atlikti savo rūbų dizainerio funkciją, o visa kitą pasidarote pats, nes juk čia net ne architektūra, pats premijos laureatas taip sakė.

Visiškai nesuprantamas man toks įvaizdžio pasirinkimas. Tikiuosi, kad bent chirurgai atsiimdami savo kažkokius tai apdovanojimus nepasakoja, kad chirurgija – tai drabužių dizainas, turėsite gražų rūbą, būsite sveiki… Man dabar tikrai gėda.

Kategorijos: Kritika.

Žymos: , ,

Nuomonių RSS

12 nuomonės

  1. Linas Tuleikisvasario 20, 2015. 19:15

    Įdomūs ir labai netikėti Tavo, Andriau, pastebėjimai… Aš, skaitydamas Paleko kalbą, nepajutau šlapio skuduro ant veido, netgi galvojau, kad gerai paringta metafora, suprantama visiems ir nežeminanti architektūros. Įvardinimas „valstybės rūbas“ kažkodėl neasocijuojasi su valstybės paviršutiniškumu, o, greičiau, su valstybės veidu, su visais kultūriniais ir istoriniais atspalviais bei visa esybe, neabejotinai prasidedančia iš vidaus… Kažkodėl rūbas nėra tik drabužis, tai kažkas daugiau. Negalėčiau nesutikti su Tavo dėstoma Logika, bet man rodos, neužčiuopei tų subtilių skirtumų…

  2. Rimas Giedraitisvasario 20, 2015. 21:30

    Visiems architektams, o taip pat straipsnelio autoriui, noreciau pasakyti viena zodi: NESUSIREIKSMINKIME. Nes tai bjauriausia Lietuvos (gal ir ne tik, bet nesu toks tikras) architektu savybe. Is esmes ir laureato kalba yra bla bla bla (nors viskas ten tvarkoj), ir straipsnis yra bla bla bla apie bla bla bla. Norite isgarseti – eikite i Lietuvos balsa

  3. Manau, kad pasakyta buvo apie viska graziai ir subtiliai. Nesusidare ispudis, kad tik apie fasada.

  4. Manau pasakyta buvo apie viska ir tikrai nesusidare toks ispudis, kaip sio straipsnio autoriui.

  5. Labai daug raidžių iš esmės dar kartą pasakojančių seną lietuvišką pasaką apie išdurtą kaimyno akį. Po tokio teksto racionali atrodo tik paskutinė autoriaus mintis.

  6. Neringa Blaževičienėvasario 21, 2015. 02:08

    Su visa pagarba, Architektūros cecho brolio Rolando Paleko paprastas ir nuoširdus kalbos tekstas, gebantiems ne tik klausyti, bet ir girdėti.

  7. ………………

  8. Andrius Ropolasvasario 21, 2015. 13:01

    Iš atgarsių labai tikiuosi, kad esu vienintelis toks nesusipratėlis. Bet man atrodo, kad situacija yra tokia – mes visi žinome ką Rolandas Palekas norėjo pasakyti, bet man atrodo, kad jis to tiesiog nepasakė. Tiesiog pabandžiau išversti tiesmukai, kas iš tikro buvo pasakyta. Manau kalbėjimas apie architektūrą per pavyzdžiui sveikatos metaforą sukeltų daug daugiau apmąstymų ir atrodytų daug svarbiau, nei rūbo metafora žinant, kad rūbai lietuviui nėra labai jau esminis dalykas.

  9. Švietimo kursaikovo 2, 2015. 21:27

    Lietuviška patarlė :pagal rūbą sutinka,pagal protą išlydi.

  10. Sutinku su Linu – rūbas ne tik drabužis. Ir ne tik kultūrinis pareiškimas. Ir net pridėjus patogumą/tinkamumą, dar viskas neišsemiama, nors tokiame viešame pasisakyme, skirtame plačiąjai visuomenei, man tai atrodo jau pakankamai sodru bei suprantama.

    Vizualinės kultūros nuvertinti negalima, ir nereikia apsimetinėti, kad mes, profesionalai, ją taip jau nuolat statome į antrą vietą po funkcionalumo. Vos tik pastatoma ar pasiūloma kokia utilitari beskonybė, mūsų bendruomenė sureaguoja pirmiau nei kiti. Tai labai svarbus kriterijus, ir būtent dėl jo dažniausiai kaunamasi su klientais. Dėl funkcionalumo su juo kautis nereikia – tiesioginę naudą įrodyti nesunku. Tad rūbo metafora, kaip sekliai beinterpretuotum, yra ypač veiksni ir reikalinga.

    O bijantiems primityvumo siūlau prisiminti McLuhano „Extension of Man“, kur ir architektūra, ir rūbai tampa tolydaus medijų veikimo aspektais. 64t-ieji, jei ką, ir nedrįsčiau spėlioti, kad Rolandas šito neskaitęs.

  11. Labai normali kalba ir labai pavirsutiniska tos kalbos interpretacija.

  12. Puiki Rolando kalba,itin taikli ir gili metafora-juk isties mes kasdien vis kitus ir kitaip devim apdarus nuo virsutiniu drabuziu (tarkim, miestas) iki apatiniu (intymiausia erdve),nuo fasadu (tarki, skrybele) iki funkcijos (apatiniu guma). Ir labai nevykusi interpretacija (tarkim sesiatukininko)/



HTML