Skip to content

Kelių policija – taip gimsta legendos

Pruitt Igoe griūtis

Prieš 44 metus mirė modernizmas. Arba bent taip skambiai pasakė architektūros kritikas Charles Jencks, kai Misūryje buvo nugriautas Pruitt–Igoe gyvenamasis kompleksas. Šis 33 blokų kvartalas nebuvo pats gražiausias modernizmo pavyzdys, nebuvo ir paskutinis modernizmo statinys, tačiau jis skambiausiai krito. Suprojektuotas architekto Minoru Yamasaki (to paties, kuris sukūrė nepralenkiamus Pasaulio prekybos centro bokštus-dvynius Niujorke) pagal visas modernizmo tradicijas – didelės atviros žalios erdvės, atskirtas automobilių ir pėsčiųjų eismas, vertikalūs gyvenamieji blokai – kvartalas neišgyveno nė 20 metų kai buvo pradėtas lyginti su žeme. Šio skubaus naikinimo priežastis – kvartale įsigalėjęs visiškas chaosas, panašus į vaizduojamą filme „Aukšta klasė / High-Rise“ (premjera Lietuvoje Balandžio 29 d.), smurtas, sugedę liftai, šiukšlės, klasių kova. Tačiau kaip architektūros kritikas Rowan Moore reziumavo – nors tai yra naivios modernizmo logikos nesėkmė, architektūra negali daryti tokios didžiulės įtakos žmonių gyvenimui nei į blogą, nei į gerą. Prie tokio Pruitt–Igoe nuopolio prisidėjo ir ekonomika, ir politika, ir žmonių nusistatymai.

Natūralu, kad po šios „mirties“, turėjo kažkas gimti, todėl gimė postmodernizmas. Mažai visuomenės mėgstamas stilius, turbūt tik brutalizmas yra labiau atgrasus. Šio stiliaus epochoje Lietuvoje iškilo Kęstučio Pempės ir Gyčio Ramunio Kelių policijos pastatas Vilniuje, kuris praėjus 31 metams, artimiausiais mėnesiais bus nugriautas. Audrys Karalius parašė šiam pastatui epilogą, kuriame išdėstė jo įtaką architektams: „Galingai užtaisyta prisukamoji postmodernizmo bomba varė kraują į jaunas galvas – visi norėjome daryti taip gerai, kaip Jie. Kaip Pempė ir Ramunis“. Vilniaus meras Remigijus Šimašius labai paprastai Facebooke paklausė „kam gražus šis pastatas“ ir susilaukė beveik 500 komentarų. Rimta profesionalų diskusija užvirė ir Mato Šiupšinsko Facebooke, kur buvo išsamiau diskutuota dėl pastato postmodernizmo ir svarbos.

Nors architektams visišką pasipiktinimą sukėlė Šimašiaus „kam gražus šis pastatas“ (juk architektūra nėra vien grožis), iš tikro tai labai geras klausimas. Jis nėra klasikinio grožio pastatas, tai modernaus grožio, grožio, apie kurį reikia skaityti gilintis ir suprasti, kad galėtum įvertinti. Lygiai taip kaip ir modernų meną. Todėl natūralu, kad tas „grožis“ dažnai yra tik profesionalams įkandamas. Visiškai suprantu merą ir didžiąją dalį komentuotojų, kuriems Kelių policijos pastatas yra negražus – todėl negaila griauti. Deja, bet praktiškai visi šiuolaikiniai pastatai yra kuriami pagal tokius pat „grožio“ standartus ir anksčiau ar vėliau susidurs su tokiomis pat dilemomis.

Ed Lederman fotografija
„Negražus“ naujasis Whitney muziejus Niujorke. Ed Lederman fotografija ↑

Nesu šio pastato fanas, net nelabai ką apie šį pastatą ir težinojau prieš paskelbiant, kad jis bus nugriautas – turbūt kaip ir daugelis. Bet dabar iš Audrio Karaliaus teksto, diskusijų internete sužinojau daug įdomių dalykų ir visa tai tik dėl to, kad jis bus nugriautas. Kelių policijos pastatas turi lengvo postmodernistinio naivumo, įžūlumo, atsigręžimo į istoriją – tai daugiau negu tik 1985 metų architektūriniai Lietuvos architektų idealai… Dėl pastato grožio galima diskutuoti, bet tikrai graži jo idėja, graži jo istorija. Iš to kyla natūralus klausimas – ar gražiai idėjai ir gražiai istorijai būtinas fizinis pavidalas? Jis žinoma tikrai padėtų, bet jeigu kito kelio jau nebėra, idėja, istorija gali gyventi ir be jo. Aš pats apie šį pastatą nieko papasakoti negaliu, bet galbūt tie kas turi įdomių pasakojimų, galėtų pradėti/toliau jais dalintis.

Kartais, tik kartais, pastatai tampa legendomis. Ir kartais tomis legendomis tampama nugriovus pastatą – Pruit-Iggoe Misūryje, Kowloon aptvertas miestas Hong Konge, Okura viešbutis Tokijuje (tuoj grius) – visi šie pastatai tapo legendomis arba žymiai didesnėmis legendomis, kai buvo nugriauti.

Šį penktadienį, antrą valandą, įvyks susitikimas prie Kelių policijos pastato (Giraitės g. 3, Vilnius). Galbūt jis padės pasiekti, kad po griūties šis pastatas taps dar svarbesnis ir geresnis negu yra dabar. Galbūt turėsime moderniąją lietuvišką architektūros legendą, apie kurią man kažkas būtų pasakojęs universitete, kurią aš galbūt būčiau studijavęs, kaip šiuolaikinės architektūros klasiką. Kas svarbiausia – legendoms kūnas nėra būtinas, jos inspiruoja pasakojant iš lūpų į lūpas, interpretuojant, mistifikuojant, idealizuojant – tam kūnas trukdytų. Šis pastatas turi gerą istoriją, galbūt ji taps dar geresnė, kai jo nebeliks.

#keliupolicijoslegenda

P.S. Taip, tekste sąmoningai nėra nė vienos pastato nuotraukos.

Kategorijos: Kritika.

Žymos: , , , ,

Nuomonių RSS

2 nuomonės

  1. Puikiausiai sudėta
    Džiaugiasi širdis :)

  2. Na ir kas vietoje kelių policijos pastato- metalinė,plastikinė ar stiklinė prekybcentrio dėžutė?



HTML