Skip to content

Svetima gėda

dainu slenio plansetai_01

Lietuvos architektų žodyne šalia visų įmantrių profesinių žodžių, tokių kaip kurvatūra, turėtų tuoj atsirasti naujas derinys „kaunietiški konkursai“. Taip galėtų būti vadinami visi prastai surengti ar keletą kartų tam pačiam objektui rengiami konkursai. Praktikoje tai galėtų skambėti maždaug taip: „Kelintas kaunietiškas konkursas dabar vyksta Lukiškių aikštei?“ arba „O čia normalus ar kaunietiškas konkursas?“. Tokią frazę galima būtų vartoti ir projektams, kurie yra bevilitiškai įstrigę: „Kažkoks kaunietiškas konkursas gavosi su šitu projektu“. Už visą šį naują lingvistinį potencialą turime dėkoti, nenumaldomam Kauno architektų ir urbanistikos ekspertų (o gal ir Lietuvos architektų sąjungos Kauno skyriui, nes telefonas abiejų organizacijų tas pats) norui daryti Kaune kiekybę, bet ne kokybę. Pilotas.lt jau rašė, kad dar nė vienas toks konkursas Kaune nebuvo realizuotas, o archata.lt ir anksčiau jau mušė tokią konkursų rengimo praktiką, tačiau niekas nesikeičia.

Kaunietišką Dainų slėnio sutvarkymo konkursą neseniai laimėjo įmonė „Metro architektūra“. Laimėjo nušlavusi be pasigailėjimo visus kitus konkurentus (jų buvo vienas), beveik dviguba balų persvara. Kadangi, konkurso organizatoriai nepateikia jokių paaiškinimų internete kodėl laimėjo būtent šis projektas, tenka parašyti savo alternatyvią recenziją, kuri galbūt padės visiems suprasti, kokio lygio projektą reikia parengti norint pasiimti 4000 eurų iš darbą imituojančios Kauno architektūros ir urbanistikos ekspertų tarybos (KAUET).

1
Urbanistinė idėja – schema ↑

Pradėkime nuo pradžių – urbanistikos. Projekto urbanistinės idėjos diagrama atskleidžia, kad idėjos nėra. Gana atmestinai InDesigne sudėliotos linijos nežinia ką reiškia. Pažymėti keli pėsčiųjų takai ir vienas kelias. Sunku suprasti ar autoriai siūlo naikinti kitus, nepažymėtus diagramoje, takus Ąžuolyne, ar mano, kad jais niekas nevaikšto ir jie nėra svarbūs. Taip pat neįmenama mįslė, kodėl autoriams Vydūno alėja (pažymėta diagramos viršuje taip pat kaip pėsčiųjų takai) yra svarbesnė už Tunelio gatvę (gatvė diagramos apačioje visiškai, šalia Dainų slėnio). Bet tai yra urbanistinė idėja, skelbia užrašas po mažiau už spagečių lėkštę urbanistinės prasmės turinčia diagrama. Tekstas aiškinraštyje daug negelbėja: „Pagrindinė Dainų slėnio problema – nuošalumas ir jungčių su miesto viešosiomis erdvėmis trūkumas. Norint tai pakeisti, siūloma formuoti du pagrindinius įėjimus, vieną nuo Tunelio gatvės, kitą iš Ąžuolyno parko“. Galbūt jau senokai ten buvau, galbūt kažkas kažką nukasė, bet šie du įėjimai ten buvo visada.

Architektūrinės idėjos aprašymas pradedamas pažymint, kad Dainų slėnis turi likti pagrindiniu traukos tašku – so far so good. Paminimas kažkoks reljefinis piešinys tribūnose, kuris gali būti matomas iš skirtingų rakursų – matyt tai yra architektūrinis projekto arkliukas. Iš esmės nėra nei labai blogas, nei labai geras pasiūlymas. Tik štai, bandant jį pritempti iki labai gero pasiūlymo įterpiamas toks bereikalingas sakinys: „Taip pat tai ir funkcionali detalė padėsianti išvengti aido slėnyje renginių metu“. Galbūt kas nors komentaruose man paaiškins akustikos niuansus, tačiau sunkiai suvokiu kokią įtaką aidui gali turėti renginių metu žmonių apsėstas, reljefinis piešinys? Ar čia turima omenyje tuos renginius, kuriuose nėra žmonių? Bet tuomet ir akustika nelabai svarbi… Architektūrinės idėjos aprašymas užbaigiamas bomba: „Siekiama prisitaikyti prie gamtos jos neužgožiant, todėl architektūra minimalistinė“. Tai pasak autorių yra minimalistinė architektūra:

dainu slenio plansetai_01
Minimalistinė vieta, minimalistinei reklamai, minimalistinėje architektūroje ↑

dainu slenio plansetai_01
Minimalistinė prieštankinė architektūra ↑

Apie apšvietimo įmantrybes nelabai yra ką minėti, nes siūloma jį paslėpti mažosios architektūros elementuose, kažką įdėti į grindinį. Bet įdomesnė detalė atskleidžiama kalbant apie funkciją. Siūloma „dalį chorų tribūnų išardyti ir transformuoti į laikiną sceną, [kas] leistų Dainų slėnį pritaikyti įvairesnio tipo renginiams“. Šaunus noras, tik kur buvus kur nebuvus į Tunelio gatvę vedantis takas yra pakeliamas ir įrengiami laiptai. Kaip dabar prie scenos privažiuos vilkikas lieka didžiule paslaptimi. Na žinoma, vyrai gali panešioti visą scenos įrangą ir aparatūrą kokį šimtą metrų savo rankomis… Galima būtų ginčytis, kad autoriai įrengia du pandusus, per kuriuos gali važiuoti vilkikai, tačiau akivaizdu, kad nors per apatinį pandusą vilkikai galbūt ir galėtų kažkaip išvažiuoti, tačiau patekti į teritoriją per viršutinį pandusą, be driftinimo per bordiūrus ir važiavimo per žolę nepavyks.

dainu slenio plansetai_01
Vilkikams su įranga paliekama galimybė prie scenos privažiuoti per laiptus ↑

Dar galima būtų paminėti keletą projekto detalių, pakalbėti apie visą išraišką, tačiau nuo to geriau nebus. Šiaip už tokį projektą sumokėti 4000 eurų nėra kažkas iš fantastikos srities, nes projektas atliko savo pagrindinę funkciją – padėjo imituoti, kad Kaune vyksta tikri architektūriniai konkursai. Labiau iš fantastikos srities yra tai, kad projektas laimėjo pažeidęs anonimiškumą (archata.lt prieš keletą savaičių savo Facebook puslapyje jau rašė, kad yra vienas projektas su atskleista tapatybe). Šio projekto internete pateiktame aiškinraščio faile yra palikta failo autoriaus tapatybė – Tautvile Dziugyte. Nors šio vardo nėra tarp projekto autorių, tačiau UAB „Metro architektūra“ puslapyje, ši pavardė yra minima prie septynių skirtingų projektų. Prisimenant, kad Lietuvos architektų sąjunga (LAS), griežtai ir negailestingai diskvalifikuoja tokius darbus, KAUET taikoma praktika įkelia truputį sumaišties dėl taikomų skirtingų standartų. Šis konkursas buvo itin nesėkmingas KAUET ne dėl kokybės (kuri akivaizdžiai niekam jau daugelį metų nerūpi), bet dėl to, kad nebuvo pakankamai dalyvių išdalinti prizinį fondą – kas yra vienintelis šių konkursų tikslas. Greičiausiai į savivaldybės biudžetą teks grąžinti trečios vietos ir dviejų paskatinamųjų prizinį fondą – iš viso 2500 eurų.

Kai/jei bus gautas iš KAUET šios situacijos paaiškinimas, jis bus patalpintas šiame puslapyje. O LAS Kauno skyrius situaciją pakomentavo taip:

Sveiki,

vienas svarbiausių LAS Kauno skyriaus tikslų yra architektūrinės kokybės gerinimas, kuris geriausiai realizuojamas architektūrinių konkursų būdu. Todėl, esame tik už tai, kad konkursai būtų organizuojami skaidriai, užtikrinant lygiateisiškumo ir anonimiškumo principus, įrašytus sąlygose, parengtose pagal Viešųjų pirkimų įstatymą ir remiantis LAS architektūrinių konkursų organizavimo nuostatomis.

Šiuo, Dainų slėnio atnaujinimo konkurso atveju, rengėjas yra ne LAS Kauno skyrius, o Kauno architektūros ir urbanistikos ekspertų taryba. LAS Kauno skyriaus valdyba neturėjo galimybės įvertinti visų aplinkybių ir svarstyti šio klausimo iš esmės, nes ir konkursas dar nėra pasibaigęs. Manytume, kad KAUET‘o direktorės įsakymu paskirti vertinimo komisijos nariai, pasirašydami nešališkumo deklaraciją, patvirtino, kad vertina projektus, kurių autoriai jiems nėra žinomi, ir darbus vertino tik pagal sąlygose nustatytus vertinimo kriterijus.

pagarbiai,

LAS Kauno skyriaus pirmininkė
Asta Kiaunienė

Visi Dainų slėnio konkurso projektai ir jų failai yra pasiekiami LAS Kauno skyriaus svetainėje.

Anaujinta 2015 11 16. KAUET komentaras:

Dėl Dainų slėnio atnaujinimo konkursą laimejusio darbo anonimiškumo

Dainų slėnio atnaujinimo konkurso vertinimo komisija nagrinėjo Jūsų paklausimą dėl konkursą laimėjusio darbo anonimiškumo ir patvirtina, kad Dainų slėnio atnaujinimo konkurso projektų vertinimas atliktas sažiningai, pagal iš anksto nustatytus vertinimo kriterijus, remiantis dalyvių anonimiškai pateikta projektų medžiaga. Visos procedūros vyko skaidriai, nepažeidžiant konkurso sąlygose nurodytų anonimiškumo ir kitų reikalavimų. Sprendimas buvo priimtas remiantis pateikto projekto sprendinių kokybe. Vertinimo komisijos nariai vieningai pasisake už projektą devizu „Spindulys“ dėl jo tvarumo, draugiškumo aplinkai ir kontekstualumo.

Pagarbiai,
Dainų slėnio atnaujinimo konkurso vertinimo komisijos vardu
pirmininkė

Jūratė Merkevičienė

Kategorijos: Analizė.

Žymos: , , , ,

Ko vakarų žiniasklaida nežino apie Tokijo olimpinį stadioną

n-stadium-a-20141107
Nutrauktas Japonijos stadiono konkursą laimėjęs Zaha Hadid projektas ↑.

Geras mėnuo prieš oficialiai paskelbiant, kad Zaha Hadid Tokijo olimpinių žaidynių projektas nutrauktas, archata.lt apie tai pranešė savo Facebook puslapyje. Dabar vėl, vakarų žiniasklaidai trimituojant apie Zaha Hadid ir Nikken Sekkei komandos pasitraukimą iš naujo projekto konkurso/pateikimo, archata.lt pateikia papildomų detalių apie naująjį Tokijo stadioną ir naujus architektus, kurie dar nėra minimi vakarų žiniasklaidoje.

Konkursą suprojektuoti 2020 metų Tokijo olimpiadai pagrindinį stadioną prieš kelis metus laimėjo Zaha Hadid ir Nikken Sekkei komanda. Tai buvo labai prestižinis konkursas ir jame galėjo dalyvauti tik ypatingai aukštus kvalifikacinius reikalavimus atitinkantys architektai. Kertinis reikalavimas buvo turėti Pritzkerio prizą, AIA aukso medalį, UIA aukso medalį, Praemium Imperiale arba RIBA aukso medalį. Šios premijos yra architektūrinis Nobelio premijos atitikmuo. Todėl nuo pat pradžių šį konkursą lydėjo didžiulis žiniasklaidos dėmesys, o pati konkurso eiga prilygo trileriui – laimėjusi komanda gavo daug kritikos ir turėjo peržiūrėti projektą, sumažinti jo kaštus ir viso pastato tūrį. Apie kilusios kritikos bangos priežastis archata.lt jau rašė prie metus.

Galų gale trilerio atomazgoje, Zaha Hadid projektas buvo nutrauktas dėl per didelės kainos. Dabar laukiami pasiūlymai naujam projektui. Vos spėjus pasirodyti žinutėms, kad ta pati laimėtojų komanda jau ruošia naują pasiūlymą naujam stadiono projektui, vakar visą žiniasklaidą, neaplenkiant nei The New York Times, nei The Guradian, nei tuo labiau Archdaily apskriejo naujiena, kad Zaha Hadid ir Nikken Sekkei palaidojo visas viltis projektuoti Tokijo olimpinį stadioną ir nebeteiks naujo pasiūlymo. Pagrindinė priežastis – nesugebėjimas rasti rangovo.

Atrodytų, kad turėtų būtų galybė rangovų norinčių gauti tokį užsakymą. Galbūt taip ir yra, bet galinčių įgyvendinti tokio lygio projektą visoje Japonijoje yra tik penki. archata.lt žiniomis didžiausias rangovas Japonijoje Kajima, atsisakė dalyvauti šiame projekte, tad beliko keturi rangovai. O šiuos rangovus jau yra pasidalinę du Japonijos architektūros grandai – Kengo Kuma ir Toyo Ito, kurie buvo užsiminę, kad teiks pasiūlymus olimpiniam stadionui. Kengo Kuma dirba su antru didžiausiu rangovu Japonijoje – Taisei, o Toyo Ito su likusiais trim – Takenaka, Shimizu ir Obayashi. Pradinį projektą Zaha Hadid rengė kartu su Taisei ir Takenaka, tačiau jiems pasitraukus ir pradėjus bendradarbiauti su kitais architektais, Zaha Hadid nebeliko jokių galimybių pateikti naują pasiūlymą. Pagal visą šią eigą, didžiausia tikimybė, kad bus pateikti tik du nauji pasiūlymai naujajam Tokijo olimpiniam stadionui.

toyo ito - kengo kuma
Toyo Ito ir Kengo Kuma ↑.

Kategorijos: Apžvalga.

Žymos: , , , , ,

Kaip Kaunas tapo progresyviu pats to nežinodamas

Kauno autobusų stotis

Jau nieko nebestebina, kad visi nauji pagrindiniai projektai kyla Vilniuje, o Kaunas, nors ir būdamas antras Lietuvos miestas smarkiai buksuoja iš paskos. Ką Kaunas turi geriausio iš naujosios architektūros, tai didžiulė duobė prestižinėje miesto gatvėje. Tai dar blogiau nei apleistas, nebaigtas pastatas ar šiaip tuščias sklypas, ką dar būtų įmanoma išnaudoti užsienyje populiariems „pop-up“ tipo renginiams. Ne, Kaune bet koks įmanomas teritorijos išnaudojimo potencialas yra sunaikinamas iškasant duobę. Turbūt jei kažkas sugalvotų gudrų būdą kaip ir tokią vietą prasmingai išnaudoti, ten tuojau pat būtų pervežtos radioaktyvios atliekos iš Ignalinos, na kad tikrai, viskas būtų taip kaip priklauso – aukštos tvoros ir jokių žmonių miesto centre. O visi miestiečiai jau beveik dešimtmetį praeidami pro šalį apsimestų, kad viskas tvarkoje, nieko absurdiško čia nevyksta. Bet gana apie Kauno miesto urbanistinį progresyvumą ir Merkurijaus pastatą Laisvės alėjoje.

Neseniai Kaunas, eidamas sau tradiciniu keliu – griauk, bet nieko paskui nedaryk, uždarė autobusų stotį rekonstrukcijai. Nors naujoji stotis turi parengtą visai puikų projektą ir duris turėtų atverti po pusantrų metų – neperšokęs griovio nesakyk op. Apskritai, atrodytų, kad su stoties uždarymu mieste turėjo kilti daugiau netvarkos ir miestas be autobusų stoties sunkiai gali būti pavadintas progresyviu, bet yra visiškai priešingai.

Autobusų stoties atsisakymas, kad ir laikinai, tik parodo tokios tipologijos pastatų beprasmiškumą šiais laikais. Pačios stotys, tiek autobusų ir geležinkelio, o tuo labiau jų pastatai yra mažai reikalingi objektai. Iš panašios kategorijos objektų tik uostai (jūrų ir oro) dar sėkmingai ir prasmingai gyvuoja XXI amžiuje. Anksčiau miesto vartų funkciją atlikdavusios stotys su prašmatniomis didžiulėmis erdvėmis, dabar atrodo visiškai neefektyviai. Žmonėms, bandantiems suspėti į savo autobusą ar traukinį, mažai rūpi erdvės, net nelabai svarbu informacinės lentos ar tuo labiau bilietų kasos – viskas randama internete. Net ir senoji Kauno autobusų stotis iš tiesų buvo tik aikštelė su nedidele bilietų kasa viduje. Nes ir tiek jau yra per daug. Geležinkelio stotys tiek Kaune ir Vilniuje turi savo bilietų kasas praktiškai koridoriuje – matyt mažesnę erdvę paprasčiau išlaikyti žiemą, o likusios didžiulės erdvės yra apstatomos kokios nors parodos plakatais ir keliais suoliukais aplink sienas.

Naujosios Kauno autobusų stoties projektas taip pat atskleidžia tokio tipo pastatų beprasmybę – iš tikro tai bus prekybos centras su parkinge vietoj lankytojų automobilių stovinčiais autobusais. Bet kol vyks statybos, oficialiai uždarius stotį ir ir nukreipus visus autobusus į gatves aplink Kauno Akropolį, Kaunas tapo progresyviu atsikratęs beprasmiškos XIX amžiaus tipologijos mieste. Nors nebeliko stoties pastato ir autobusų aikštelės (didžioji dalis dabar stovi tiesiog gatvėje), niekas nesugriuvo – autobusai važiuoja kaip važiavę, keleiviai juos randa, esant reikalui yra stogas po galva. Kitaip juk ir būti negalėjo. Kiekvienas kiek akylesnis autobusų keleivis, turbūt pastebėjo, kad įvažiavę į Kauną (bent iš Vilniaus) autobusai sustoja miesto pradžioje esančiame Kalniečių sustojime, kuris tėra nieko neišsiskirianti autobusų stotelė, bet atlieka tokią pačią funkciją kaip pagrindinė autobusų stotis. Stotelė, kaip tarpinė proceso dalis yra labai svarbus objektas ir šiandien, tačiau stotis, kurioje sustoja procesas jau yra mažai reikalingas objektas XXI amžiuje – viskas turi vykti be sustojimo.

Akivaizdu, kad kritika stotims nėra tuščias mano prasimanymas. Galėtų Kaunas dabar žengti dar vieną žingsnį ir susitaręs su Lietuvos Geležinkeliais uždaryti traukinių stoties pastatą, juk jis žymiai prasmingiau tarnautų kaip muziejus, restoranas, koncertų vieta ar viskas viename. Kad ir netyčinis pasenusių tipologijų atsisakymas mieste yra progreso ženklas. Šiuo atveju tai įvyko ne dėl geros miesto planavimo strategijos („kas tas yr?“ – kelia antakį Kauno urbanistikos ir architektūros skyriaus vedėjas Nerijus Valatkevičius, „kas na?“ – antrina jam Kauno meras Visvaldas Matijošaitis), bet dėl rinkos, kuri dažnai ir be planavimo sustato viską į savo vietas. Tai gal net neverta atidaryti naujosios stoties durų, gal atidarykime tai, kas iš tikro bus – prekybos centrą su autobusų sustojimu ir tegul Kaunas lieka progresyviu miestu be autobusų stoties?

Nuotrauka pdfontour

Kategorijos: Kritika.

Žymos: , , , ,

Peticija – pretenzija Lietuvos architektų sąjungai

Lietuvos architektų sąjungos būstinė

Ne paslaptis, kad architektūriniai konkursai Lietuvoje organizuojami ne visada laikantis aukščiausių standartų. Gal dar kažkada buvo galima teisintis patirties stoka, tačiau dabar į tai galima žiūrėti tik su kreiva šypsena. Lietuvos architektų sąjunga, organizacija, kuri turėtų atstovauti savo narių interesus ir propaguoti kokybišką architektūrą (citatos iš jų puslapio), pati dažnai susimauna konkursų organizavime ar patarime.

Ne kartą yra vykęs konkursas su abejotinomis sąlygomis (dažniausiai rengiamas viešojo pirkimo pagrindu), kuriame architektų interesai buvo paskutinėje vietoje. Neretai tokiuose konkursuose galima atrasti sąlygų punktą, kuris teigia, kad architektai pateikdami projektus perkančiajai organizacijai netenka bet kokių teisių į savo kūrinį, kad perkančioji organizacija vėliau gali paimti jų projektą ir atiduoti kitiems architektams ar tiesiog statybininkams, o panorėjus gali pati sumiksuoti kelis projektus į vieną. Tikrieji autoriai, žinoma, negali reikšti pretenzijų. Šalia visos šios, praktiškai atviros legaliai įteisinamos vagystės, apsidraudimui įterpiamas punktas, kad perkančioji organizacija gali ir nemokėti jokių premijų, jeigu dėl kažkokių priežasčių neberanda tam pinigų. Architektų sąjunga visiškai laimingai pasirašo po tokiais punktais.

Taip pat yra tekę bendrauti su vieno neseniai vykusio konkurso organizatoriumi, kuris teigė, kad jeigu ateityje prireiks, nebesikreips ir apskritai vengs Lietuvos architektų sąjungos, nes ji neblogai susimovė su protu prasilenkiančiais patarimais, kurie komplikavo visą konkurso eigą.

Ne išimtis panašu buvo ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) studijų miestelio konkursas. Šį penktadienį internete pasirodė ir tarp architektų socialiniuose tinkluose plinta „Peticija – pretenzija Lietuvos architektų sąjungai“. Nors ši pretenzija yra parašyta remiantis LMTA konkurso pažeidimų pagrindu, tačiau jau teksto pradžioje galima matyti, kad peticija norima atkreipti dėmesį į senas problemas:

Žinia, kad tokio tipo pažeidimai vyksta nuolat, tačiau nėra iškeliami ir yra toleruojami , prašome LAS ir LAR vadovus, pareigūnus ir komisijas vykdyti pareigas, apibrėžtas minėtais dokumentais.

Nors natūraliai gali kilti išvada, kad ši peticija buvo parašyta kažkurios konkurse dalyvavusios, bet nelaimėjusios komandos, kaip nuoskauda, tačiau didžioji dalis išvardytų pažeidimų yra labiau procedūriniai ir apeliuojantys į pačios Lietuvos architektų sąjungos gebėjimus:

…prašome peržiūrėti ir svarstyti pateiktus neseniai įvykusio LMTA miestelio Vilniuje konkurso pažeidimus, imtis priemonių, numatytų LAS įstatais ir LAR etikos kodeksu, svarstyti atsakingų už konkurso eigą ir vertinimo komisijoje dalyvavusių asmenų kompetenciją užsiimti šia veikla.

Tiesa, pretenzijoje yra šeštas punktas, kuris apeliuoja į konkursą laimėjusios komandos atitikimą sąlygoms:

6. Konkurso dalyviai – paskelbtieji konkurso prizininkai – palaikė ir palaiko su vertinimo komisijos nariais, užsakovu, koordinatoriumi ryšius kaip: partneriai, darbdaviai, darbuotojai , savininkai, užsakovai, kt. asmeniniai tiesioginiai ryšiai.

Kad ir koks būtų pagrindinis šio teksto autorių tikslas, jis atkreipia dėmesį į nuolatines problemas, kurios yra nemokšiškumo ir tingumo pasekmės. O tai yra visiškai netoleruotina. Šios bėdos ne tik diskredituoja visą Lietuvos architektų sąjungą, bet kartu ir pačius architektus. Kaip anksčiau mano minėtame pavyzdyje, vieną kartą atsikandę ir nusispjovę, potencialūs konkursų organizatoriai jau nebenori antrą kartą vėl to bandyti ir organizuoja konkursus be profesionalių architektų patarimų.

Peticiją – pretenziją Lietuvos architektų sąjungai galite rasti peticijos.com puslapyje.

PASTABA. Aš nežinau kas parašė šią pretenziją, neturiu jokių interesų ir ryšių LMTA konkurse. Šis tekstas nėra siūlymas pasirašinėti po pretenzija, tiesiog pati pretenzija pasirodė verta paminėjimo, nes iškėlė visiems puikiai žinomas problemas.

Kategorijos: Apžvalga.

Žymos: , , , ,

Europos architektų akys krypsta į Ameriką

Bjarke Ingels Pasaulio prekybos centro dangoraižis 2

Prabėgus daugiau nei penkiasdešimčiai metų po Mies „Seagram“ dangoraižio pastatymo Niujorke, Ameriką užplūdo nauja Europos architektų banga su danų architektūros žvaigžde Bjarke Ingelsu priešakyje. Pastarosiomis svetainėmis naujienose galima buvo pastebėti ne tik jaunąjį daną, bet ir vokietį, buvusį OMA partnerį, Ole Scheeren, lordą Normaną Fosterį ir italą Renzo Piano pristatant savo projektus Šiaurės Amerikoje.

Plačiau apie tai, tekste lrytas.lt portale.

Kategorijos: Apžvalga.

Žymos: , , , , ,