Naftos akmenys

Paskelbė Kovas 24, 2013 16:01.

Sovietų sąjungos užmojai kartais atima žadą, nes jie veikė visiškai ne pagal ekonomikos dėsnius, kurie dabar yra įprasti. Todėl kai kurie sprendimai ir projektai atrodo lyg būtų iš fantastinių filmų. Slaptų uždarų karinių miestų statymas ar miesto statymas po kalnu, nėra vieninteliai grandioziniai Sovietų sąjungos projektai. Naftos akmenys arba Нефтяные Камни arba Neft Daşları yra dar vienas gyvos utopijos pavyzdys.

Sovietų sąjungai pradėjus išsamiau tyrinėti visas galimas teritorijas naftos gavybai, 1949 metais Kaspijos jūroje netoli Baku kiek daugiau nei 1 km gylyje buvo rastas aukštos kokybės naftos telkinys. Taip prasidėjo pirmosios naftos platformos pasaulyje istorija, o tiksliau pirmo ir iki šiol didžiausio jūrinio miesto istorija. Kelionė nuo kranto iki naftos platformų jūroje trukdavo 6-12 valandų, todėl buvo nuspręsta tiesiog apgyvendinti darbininkus šalia platformų ir žinoma su visais Sovietų sąjungos socialistiniais principais. Darbininkai gyveno 9 aukštų daugiabučiuose, jiems buvo pastatyta kepykla, gėrimų fabrikas, kultūrinės erdvės, viešbučiai, parkas, 300 vietų kino teatras, skalbykla, biblioteka, futbolo aikštė, pirtis. Miestas, nutolęs nuo sausumos 55 kilometrus, buvo projektuotas penkiems tūkstančiams gyventojų.

PASTABA: Žemėlapyje yra ne Neft Daşları miestas, o panaši struktūra šalia Baku. Pats miestas yra ištrintas iš žemėlapių. Numanoma tikra miesto vieta Bing žemėlapyje

Pradėjus sekti naftos atsargoms ir atradus naujus telkinius šiaurėje, dėmesys šiam miestui smarkiai sumenko, kaip praneša kai kurie šaltiniai, naftos atsargų pakaks tik artimiausiems 20 metų, o naftos kokybė yra suprastėjusi. Tiltai, kurie sudarė ilgesnį nei 300 kilometrų tinklą, griūna, nes tiesiog kai kurios naftos platformos jau yra nebenaudojamas, tačiau čia vis dar gyvena žmonės. Iš nuotraukų ir vaizdo įrašų galima spręsti, kad pastatai ir viešosios erdvės yra prižiūrimos ir atnaujinamos. Azerbaidžano valdžia vis dar jaučia pasididžiavimą šia vieta ir būta kalbų apie miesto pavertimą kurortu.



Palaipsniui kylant jūros lygiui, kai kurioms šalims galbūt vertėtų atidžiau panagrinėti šio miesto raidą ir struktūrą. Dėl miesto utopinių užmojų galima rasti panašumų su daug vėliau sukurtomis utopinėmis idėjomis. Miestas atrodo kaip realizuoti Tsunehisa Kimura fotomontažai:

Arba ankstyvieji OMA projektai, jų planai ir eskizai. 1975 metų New Welfare Island teorinis projektas Roosevelt salos Niujorke pietiniai daliai:



Įdomu, kad miestas buvo pradėtas statyti 1949 metais, o šie koliažai, projektai buvo suskurti 1975-1979 metais ir jie buvo sąmoningai kuriami kaip utopiniai ir teoretiniai. Akivaizdu, kad keisčiausia utopija, kartais gali būti visiškai reali.

Geoff Manaugh savo bloge BLDGBLOG apie šį miestą ir kitokias panašias naftos struktūras kalba kaip apie naują ekosistemos darinį. Pasirodo apleistas naftos platformas labai mėgsta migruojantys paukščiai, jie jas naudoja poilsiui tarp skrydžių, tokiu būdu išvengdami būtinybės skristi iki kranto kur jiems gali grėsti didesni pavojai.

Gaila, kad yra tiek nedaug informacijos apie šį miestą, nes išsamesnė jo analizė galbūt padėtų geriau suprasti industrinių teritorijų panaudojimo ir pritaikymo žmonėms ar gamtai galimybes. Taip pat kai kuriems miestams padėtų atrasti naujas plėtros galimybes, vietoje paprasčiausio žemių pylimo į jūrą. Kažkodėl manau, kad toks specifinis darinys padeda sukurti ir specifinę bendruomenę, kuriai nelabai rūpi problemos krante. Panašiai kaip Rusijos uždaruose kariniuose miestuose, kuriuose nors yra skurdžios sąlygos gyventi, tačiau žmonės yra laimingi ir patenkinti savo išskirtinio miesto statusu.

Filmo „Oil Rocks – City Above the Sea / La Cité du Pétrole“ apie Neft Daşları reklaminis filmukas:

Šaltiniai: EnglishRussia.com, Wikipedia, Skyscrapercity.com, skaitalas.lt, kauno.diena.lt, BLDGBLOG.

Disidentiškumo sąlygos/scenarijai Lietuvos architektūroje

Paskelbė Kovas 13, 2013 11:06.

Kovo 14 d. (ketvirtadienį) Nacionalinės dailės galerijoje (NDG) Architektūros pokalbių fondas vėl kviečia diskutuoti apie disidentiškumą architektūroje. Šį kartą pokalbyje susitiks lietuviai – bus aptariami disidentiškumo veiksmai Lietuvos architektūroje.

Architektūros istorikas profesorius Jonas Minkevičius pasakos apie daugeliui nežinomas ir marginalines architektūrines praktikas Lietuvoje, kurios drąsiais ir kūrybingais veiksmais prisidėjo prie devintajame dešimtmetyje įvykusių politinių permainų, valstybinių architektūros institucijų išardymo ir architekto profesijos permąstymo.

Savo patirtimis pokalbyje dalinsis ir du ekscentriški Lietuvos architektai. Vienas iš jų – „dainuojantis“ architektas Algirdas Kaušpėdas. Jis, metęs darbą Kauno Miestų statybos projektavimo institute, įkūrė roko grupę „Antis“. Nepaisant šlovės, Dainuojančios revoliucijos metu jis vėl grįžo prie savo profesijos, siekdamas suteikti architektūrinę formą naujai besiformuojančiai nekilnojamojo turto rinkai.

Antrasis pokalbyje dalyvausiantis „rašantysis“ architektas – Audrys Karalius. Devyniasdešimtųjų pradžioje jis įnešė pokyčių architektūrinėje praktikoje ir užsiėmė leidyba apie kritinius architektūros aspektus Lietuvoje. Vienas pagrindinių A. Karaliaus interesų yra aktualizuoti architektūros vietą pilietiniuose procesuose. Pastaruoju metu jo kritinė nuomonė skatina permąstyti „namą“ kaip galimą pokyčių įrankį.

Pokalbį apie architektūroje ir urbanistiniame planavime vykusius procesus, susijusius su ekstremaliais politiniais ir socialiniais pokyčiais, kurie vyko sugriuvus komunistinei santvarkai ir Lietuvai atgavus nepriklausomybę bei pasikeitus vertybėms ir ekonominiams interesams neoliberalios rinkos sąlygomis moderuos architektūros istorikė Marija Drėmaitė.

Diskusija apie disidentiškumo sąlygas Lietuvos architektūroje yra Architektūros pokalbių fondo devintojo ciklo renginys. Šį pavasarį kviestiniai architektai, urbanistai, istorikai ir teoretikai siekia įvardinti bei išsamiau aptarti dabartinį architektūros ir politikos santykį. Penkių susitikimų metu pristatomos Maskvos, Belgrado, Talino, Rygos, Vilniaus bei Kauno architektūrinės praktikos, kurios dar socialistinės valdžios metu – aštuoniasdešimtaisiais – siekė praplėsti architekto profesijos ribas bei kvestionavo valstybės ir architekto, kliento ir užsakymo vykdytojo, ideologijos ir pastatytos formos santykius. Diskusijose siekiama apžvelgti intriguojantį prieštaravimo, atsisakymo ir atradimo iš naujo galimybių spektrą bei pergalvoti šiuos santykius architektūroje.

Šį ciklą kuruoja:
Ines Weizman, Jurga Daubaraitė, Jonas Žukauskas

Pokalbis vyks lietuvių kalba, Nacionalinėje dailės galerijoje (NDG), Konstitucijos pr. 22, Vilniuje, pokalbio pradžia 20 val., renginys nemokamas.
Visi pokalbiai filmuojami, video įrašai titruojami lietuviškai arba angliškai ir talpinami www.archfondas.lt

Gordana Fontana-Giusti, Ivan Ristic – Architektūrinė praktika besikeičiant politiniams režimams

Paskelbė Kovas 6, 2013 14:08.


PENKTADIENĮ Nacionalinėje dailės galerijoje svečiuosis architektūros teoretikai iš Londono ir Vienos. Pokalbių ciklo „Disidentiškumas architektūroje“ antrojo susitikimo metu jie aptars Bogdano Bogdanovičiaus, ekscentriškojo architekto iš Belgrado, darbus.

Bogdaną Bogdanovičių (1922 – 2010) išgarsino septintajame-aštuntajame dešimtmečiuose sukurtos skulptūros ir monumentai bei dėstytojavimas Belgrado architektūros mokykloje. Vėliau, būdamas Belgrado meru (1982-1986) jis paskelbė „Naujo Belgrado“ miesto pertvarkymo konkursą ir išgarsėjo ekscentriškais pareiškimais bei kontraversiškai vertinama politika. 1987 metais į valdžią Jugoslavijoje atėjo Komunistų partijos lyderis Slobodanas Miloševičius, kurio vykdyta politika šalyje sukėlė etninius konfliktus. Bogdanovičius šiuo laikotarpiu apleido viešus postus ir buvo priverstas pasitraukti į „vidinę emigraciją“, trukusią iki 1993 metų, kuomet architektas gavo leidimą išvykti iš Belgrado į Vieną.

Pokalbio svečiai, architektūros teoretikė, praktikė Gordana Fontana-Giusti ir meno istorikas Ivanas Rističius abu yra kilę iš buvusios Jugoslavijos. Fontana-Giusti buvo Bogdanovičiaus studentė Belgrade, vėliau studijavo bei dėstė Architektūros Asociacijos mokykloje Londone. Nuo 2007 metų Kento universitete (JK) humanitarinių mokslų fakultete ji vadovauja architektūros doktorantūros programai. Fontana-Giusti yra „Zahos Hadid darbų apžvalgos“ keturių tomų bendraautorė (kartu su Patriku Schumacheriu, Thames and Hudson 2004) ir „Foucault architektams“ (Routledge, 2013) knygos autorė. Ivanas Rističius gyvena ir kuria Vienoje, kur tiria Bogdanovičiaus kūrybą. Taip pat dirba kaip kuratorius, gidas bei žurnalistas. Pokalbio metu, kurį moderuos architektė ir teoretikė iš Londono Ines Weizman, dalyviai pristatys Bogdanovičiaus projektus ir tekstus. Taip pat bandys įvertinti neretai paradoksalią ir sunkiai apibrėžiamą politinių veiksmų prigimtį: kartais priešinantis būtina bendradarbiauti.

Diskusija apie architektą Bogdanovičių yra Architektūros pokalbių fondo devintojo ciklo renginys. Šį pavasarį kviestiniai architektai, urbanistai, istorikai ir teoretikai siekia įvardinti bei išsamiau aptarti dabartinį architektūros ir politikos santykį. Penkių susitikimų metu pristatomos Maskvos, Belgrado, Talino, Rygos, Vilniaus bei Kauno architektūrinės praktikos, kurios dar socialistinės valdžios metu – aštuoniasdešimtaisiais – siekė praplėsti architekto profesijos ribas bei kvestionavo valstybės ir architekto, kliento ir užsakymo vykdytojo, ideologijos ir pastatytos formos santykius. Diskusijose siekiama apžvelgti intriguojantį prieštaravimo, atsisakymo ir atradimo iš naujo galimybių spektrą bei pergalvoti šiuos santykius architektūroje.

Šį ciklą kuruoja:
Ines Weizman, Jurga Daubaraitė, Jonas Žukauskas

Pokalbis vyks anglų kalba, Nacionalinėje dailės galerijoje (NDG), Konstitucijos pr. 22, Vilniuje, pokalbių pradžia 20 val., renginiai nemokami. Pokalbiai filmuojami, video įrašai titruojami lietuviškai arba angliškai ir talpinami www.archfondas.lt.

Disidentiškumas architektūroje

Paskelbė Vasaris 27, 2013 00:40.

Vasario 28 d., ketvirtadienį, 20 val. Nacionalinės dailės galerijos auditorijoje prasideda ARCHITEKTŪROS [pokalbių] FONDO rengiamas devintasis pokalbių ciklas „Disidentiškumas architektūroje“. Penkių pokalbių metu architektai, urbanistai, istorikai ir teoretikai sieks įvardinti bei išsamiau aptarti dabartinį architektūros ir politikos santykį.

Šių laikų architektūra yra apsupta sudėtingų galios laukų, kuriuose vis intensyviau grumiasi politiniai, komerciniai, finansiniai, kariniai, ideologiniai ir kultūriniai veiksniai. Strategiškai būdama šio tinklo dalis, architektūra potencialiai gali tapti mediumu, artikuliuojančiu ir formuojančiu rezistencijos, kritiškumo, reformos bei vengimo idėjas.

Naujasis architektūros pokalbių ciklas supažindins su Maskvos, Belgrado, Niujorko, Talino, Rygos, Vilniaus bei Kauno architektūrinėmis praktikomis, kurios dar socialistinės valdžios metu – aštuoniasdešimtaisiais – siekė praplėsti architekto profesijos ribas bei kvestionavo valstybės ir architekto, kliento ir užsakymo vykdytojo, ideologijos ir pastatytos formos santykius. Diskusijose bus siekiama apžvelgti intriguojantį prieštaravimo, atsisakymo ir atradimo iš naujo galimybių spektrą bei pergalvoti šiuos santykius architektūroje.

„Norime pasižiūrėti, ar architektai gali turėti priemonių politinei rezistencijai. Ieškosime jų kalbėdami apie architektus, dirbusius paskutinius 20-30 komunistinės eros metų – šie veikėjai pasirinko labai įdomius kelius, kuriuos galime vadinti rezistencijos gestais“, – teigia viena iš ciklo kuratorių Ines Weizman.
Devintasis Architektūros [pokalbių] fondo ciklas, kurį kuruoja – Ines Weizman, Jurga Daubaraitė ir Jonas Žukauskas, išsiskirs savo dinamiškumu. Organizuojami pokalbiai vyks tarp dviejų ar trijų pašnekovų, kurie pristatys ankstesnę arba dabartinę disidentiškumo padėtį, jos potencialias problemas ir neišvengiamus paradoksus.

Ciklas prasidės pokalbiu apie Popierinę architektūrą Sovietų Sąjungoje ir jame dalyvaus architektai iš Maskvos EDAS-Kirpichev studijos mokyklos įkūrėjai – Vladislavas ir Liudmila Kirpičevai bei jų buvusi mokinė Anna Bokov, ji yra Yale Universiteto doktorantė, dirba architekte Niujorke.


Popierinė architektūra Sovietų Sąjungoje. Protagonistai, mokytojai ir studentai apžvelgia aštuoniasdešimtuosius.

Vasario 28 d. (ketvirtadienis), 20.00 val.

Liudmila Kirpichev ir Vladislav Kirpichev
architektai, EDAS mokyklos įkūrėjai (Maskva)
Anna Bokov
architektė (Niujorkas)

Moderatorė:
Ines Weizman
architektė ir teoretikė (Londonas)

20 amžiaus septintojo dešimtmečio pabaigoje bei aštuntajame dešimtmetyje organizuotose vaikų ir jaunimo dirbtuvėse EDAS (eksperimentalnaja detskaja architekturnaja studija, rus.), kurioms vadovavo V. ir L. Kirpichevai, ieškota naujų disidentiškumo formų: mokiniai buvo skatinami išreikšti savo mintis per piešinius bei architektūrą. Tokia praktika, žvelgiant iš šiandienos pozicijų, turėjo pedagoginį bei terapinį atspalvį: „atstatyti“ užgniaužtą komunizmo sąlygomis gyvenusio jaunimo vaizduotę. Šis mokymo procesas padėjo išlaisvinti kolektyvinę bei asmeninę vaizduotę, o nekontroliuojamos ir įkvepiančios vaikų idėjos piešiniuose leido formuotis laisvai minčiai.
Praėjus daugiau nei dvidešimčiai metų pokalbyje vėl susitiks mokytojai bei mokinė. Susitikime, dalindamiesi piešiniais bei prisiminimais, jie reflektuos savo praktiką, profesinę patirtį Sovietų Sąjungos griūties laikotarpiu bei dalinsis dabartinėmis architektūrinės praktikos metodikomis.

Visa pokalbių ciklo programa:

Disidentiškumas architektūroje
Pokalbiai apie kritinės erdvinės praktikos galimybes

Vasario 28 d. (ketvirtadienis), 20.00 val.

Popierinė architektūra Sovietų Sąjungoje. Protagonistai, mokytojai ir studentai apžvelgia aštuoniasdešimtuosius

Liudmila Kirpichev ir Vladislav Kirpichev
architektai, EDAS mokyklos įkūrėjai (Maskva)
Anna Bokov
architektė (Niujorkas)

Moderatorė:
Ines Weizman
architektė ir teoretikė (Londonas)
__

Kovo 8 d. (penktadienis), 20.00 val.

Bogdan Bogdanovic – architektūrinė praktika besikeičiančiant politiniams režimams Jugoslavijoje

Gordana Fontana-Giusti
architektė ir teoretikė (Londonas)
Ivan Ristic
meno istorikas ir kuratorius, (Viena/Belgradas)

Moderatorė:
Ines Weizman
architektė ir teoretikė (Londonas)
__

Kovo 14 d. (ketvirtadienis), 20.00 val.

Disidentiškumo sąlygos/scenarijai Lietuvos architektūroje

Prof. Jonas Minkevičius
architektūros istorikas (Kaunas)
Algirdas Kaušpėdas
architektas (Vilnius)
Audrys Karalius
architektas (Kaunas)

Moderatorė:
Marija Drėmaitė
architektūros istorikė (Vilnius)
__

Kovo 27 d. (trečiadienis), 20.00 val.

Talino architektūros mokykla – brėžiniai, parodos ir pastatai

Vilen Künnapu
architektas (Talinas)
Andres Kurg
architektūros istorikas (Talinas)

Moderatorė:
Ines Weizman
architektė ir teoretikė (Londonas)
__

Balandžio 18 d. (ketvirtadienis), 20.00 val.

Kritiškumo ribos Baltijos regiono architektūroje

Ieva Zibarte
architektė ir kuratorė (Ryga)
Ingrid Ruudi
kuratorė ir architektūros kritikė (Talinas)
Marija Drėmaitė
architektūros istorikė (Vilnius)

Moderatorė:
Lolita Jablonskienė
meno kritikė ir kuratorė (Vilnius)


Paskaitos vyksta Nacionalinėje dailės galerijoje (NDG), Konstitucijos pr. 22, Vilniuje.

Renginiai nemokami. Pokalbiai filmuojami, video įrašai titruojami lietuviškai/angliškai ir talpinami www.archfondas.lt

Geriausių architektūros studentų baigiamųjų darbų paroda 2013

Paskelbė Vasaris 24, 2013 14:41.

Šis įrašas nėra skirtas vien pranešti apie šią parodą, bet ir pakalbėti apie tam tikras tendencijas ir prognozes. Nuo 2008 metų galima pastebėti tam tikrus keistus dėsningumus kaip yra renkami geriausi magistro darbai: „]miestas[ Kalėjimas Pagiriuose, Vilniuje“, „Laidojimo paslaugų centras Vilniuje“, „Vienuolynas Gruzijoje“, „Skausmo miestas – skaistykla“. Taip, mano nuomone jie yra renkami pagal pavadinimą. Nenoriu menkint autorių ir nesakau, kad darbai blogi, bet noriu menkinti komisiją ir sakyti, kad ji bloga. Ypač po pernykščio fiasko.

Suprantu, kad po visokių teritorijų konversijų, urbanistinių tyrinėjimų ar mažiau įdomiai skambančių realistinių temų, išvydus kažką labiau dvasinio, emocinio, norisi sakyti, kad tai yra išskirtinai geras darbas, bet tai yra blogai. Nors skamba gražiai, bet kaip Vienuolynas Gruzijoje ar Skausmo miestas-skaistykla yra susiję su kažkokiom aktualijom, kaip tai išvis reaguoja į kažką? Na galbūt Gruzijoje, kurios dalį yra okupavusi Rusija, pati aktualiausia tematika yra nauji vienuolynai, galbūt… (ironija). Kokia yra reali tokių darbų nauda? „Vilijampolės senosios dalies renovacijos galimybės“ skamba labai niūriai, bet aš bent matau kažkokią aktualiją ir dėmesio atkreipimą į svarbias temas. O aktualumas yra svarbu, kitaip mes galim toliau žaisti savo pavadinimų rinkimus, sakyti, kad Lietuvai reikia daugiau muziejų, vienuolynų, bažnyčių, o priemiesčius, rajonus, pramonines teritorijas laikykime antrarūše sritimi. Nes jeigu nepatrauklu akiai, tai vadinasi nesvarbu.

Tokie rinkimai taip pat rodo tam tikrą blogą pavyzdį ir jaunesniems studentams, nes jie pamato, kad „Skausmo miestas“ yra gerai, pramoninės teritorijos pertvarkymas yra blogai. Tai kodėl jiems darant savo darbus gilintis į aktualias temas, kai galima išlaisvinti savo vaizduotę su belenkokia tema? Ir pripažinkim, darant dvasinę temą, reikia mažiau lysti į purvą, teptis rankas, nei darant pavyzdžiui kažkokios niūrios, depresiją keliančios teritorijas pertvarkymą.

Bet gal tie darbai tikrai pranoko visus kitus ir pagal architektūrinę kokybę? Galbūt sutikčiau dėl to, jei ne pernykštis darbas. „Skausmo miestas – skaistykla“ buvo didžiausias mano matytas nusišnekėjimas, per kelis paskutinius rinkimus ir jis laimėjo. Naujo statinio projektavimas centriniame parke, nėra provokacija, tai tiesiog nesąmonė. Koncepcija, emocija? Deja nematau jokio teorinio pagrįstumo niekam, o iš tuščio į kiaurą su emocijom, be teorinio pagrįstumo gali pilstyti bet kas. Jokie komisijos pateikti argumentai neįtikina, kad tai geras darbas.

Gaila, kad komisijos pastaraisiais metais nebando kurti pavyzdžių, kuriais reikėtų sekti. Dabartinė praktika tik kuria atskirtį tarp architektūros ir žmonių, tarp to kas yra aktualu ir svarbu. Labai viliuosi, kad dabar, už poros dienų įvyksiančiuose rinkimuose nugalės darbas, kuris kalba apie tai, kas yra svarbu, kuris seks tendencijas vykstančias už Lietuvos ribų. Kiek mes galime statyti naujų stebuklingų pastatų, kai per paskutinius dešimt metų žmonių kiekis šalyje sumažėjo puse milijono? Reikėtų tokiom komisijom duot šlapiu skuduru per veidą, kad atsipeikėtų iš savo idealaus pasaulio sapno, o paskui tą patį padaryti ir mokykloms.

Geriausių architektūros studentų baigiamųjų darbų paroda vasario 28 dieną, 17:30, Energetikos ir technikos muziejus, Rinktinės g. 2, Vilnius

Projektas „Skausmo miestas – skaistykla“ archatoje



,