Skip to content

Kaip Kaunas tapo progresyviu pats to nežinodamas

Kauno autobusų stotis

Jau nieko nebestebina, kad visi nauji pagrindiniai projektai kyla Vilniuje, o Kaunas, nors ir būdamas antras Lietuvos miestas smarkiai buksuoja iš paskos. Ką Kaunas turi geriausio iš naujosios architektūros, tai didžiulė duobė prestižinėje miesto gatvėje. Tai dar blogiau nei apleistas, nebaigtas pastatas ar šiaip tuščias sklypas, ką dar būtų įmanoma išnaudoti užsienyje populiariems „pop-up“ tipo renginiams. Ne, Kaune bet koks įmanomas teritorijos išnaudojimo potencialas yra sunaikinamas iškasant duobę. Turbūt jei kažkas sugalvotų gudrų būdą kaip ir tokią vietą prasmingai išnaudoti, ten tuojau pat būtų pervežtos radioaktyvios atliekos iš Ignalinos, na kad tikrai, viskas būtų taip kaip priklauso – aukštos tvoros ir jokių žmonių miesto centre. O visi miestiečiai jau beveik dešimtmetį praeidami pro šalį apsimestų, kad viskas tvarkoje, nieko absurdiško čia nevyksta. Bet gana apie Kauno miesto urbanistinį progresyvumą ir Merkurijaus pastatą Laisvės alėjoje.

Neseniai Kaunas, eidamas sau tradiciniu keliu – griauk, bet nieko paskui nedaryk, uždarė autobusų stotį rekonstrukcijai. Nors naujoji stotis turi parengtą visai puikų projektą ir duris turėtų atverti po pusantrų metų – neperšokęs griovio nesakyk op. Apskritai, atrodytų, kad su stoties uždarymu mieste turėjo kilti daugiau netvarkos ir miestas be autobusų stoties sunkiai gali būti pavadintas progresyviu, bet yra visiškai priešingai.

Autobusų stoties atsisakymas, kad ir laikinai, tik parodo tokios tipologijos pastatų beprasmiškumą šiais laikais. Pačios stotys, tiek autobusų ir geležinkelio, o tuo labiau jų pastatai yra mažai reikalingi objektai. Iš panašios kategorijos objektų tik uostai (jūrų ir oro) dar sėkmingai ir prasmingai gyvuoja XXI amžiuje. Anksčiau miesto vartų funkciją atlikdavusios stotys su prašmatniomis didžiulėmis erdvėmis, dabar atrodo visiškai neefektyviai. Žmonėms, bandantiems suspėti į savo autobusą ar traukinį, mažai rūpi erdvės, net nelabai svarbu informacinės lentos ar tuo labiau bilietų kasos – viskas randama internete. Net ir senoji Kauno autobusų stotis iš tiesų buvo tik aikštelė su nedidele bilietų kasa viduje. Nes ir tiek jau yra per daug. Geležinkelio stotys tiek Kaune ir Vilniuje turi savo bilietų kasas praktiškai koridoriuje – matyt mažesnę erdvę paprasčiau išlaikyti žiemą, o likusios didžiulės erdvės yra apstatomos kokios nors parodos plakatais ir keliais suoliukais aplink sienas.

Naujosios Kauno autobusų stoties projektas taip pat atskleidžia tokio tipo pastatų beprasmybę – iš tikro tai bus prekybos centras su parkinge vietoj lankytojų automobilių stovinčiais autobusais. Bet kol vyks statybos, oficialiai uždarius stotį ir ir nukreipus visus autobusus į gatves aplink Kauno Akropolį, Kaunas tapo progresyviu atsikratęs beprasmiškos XIX amžiaus tipologijos mieste. Nors nebeliko stoties pastato ir autobusų aikštelės (didžioji dalis dabar stovi tiesiog gatvėje), niekas nesugriuvo – autobusai važiuoja kaip važiavę, keleiviai juos randa, esant reikalui yra stogas po galva. Kitaip juk ir būti negalėjo. Kiekvienas kiek akylesnis autobusų keleivis, turbūt pastebėjo, kad įvažiavę į Kauną (bent iš Vilniaus) autobusai sustoja miesto pradžioje esančiame Kalniečių sustojime, kuris tėra nieko neišsiskirianti autobusų stotelė, bet atlieka tokią pačią funkciją kaip pagrindinė autobusų stotis. Stotelė, kaip tarpinė proceso dalis yra labai svarbus objektas ir šiandien, tačiau stotis, kurioje sustoja procesas jau yra mažai reikalingas objektas XXI amžiuje – viskas turi vykti be sustojimo.

Akivaizdu, kad kritika stotims nėra tuščias mano prasimanymas. Galėtų Kaunas dabar žengti dar vieną žingsnį ir susitaręs su Lietuvos Geležinkeliais uždaryti traukinių stoties pastatą, juk jis žymiai prasmingiau tarnautų kaip muziejus, restoranas, koncertų vieta ar viskas viename. Kad ir netyčinis pasenusių tipologijų atsisakymas mieste yra progreso ženklas. Šiuo atveju tai įvyko ne dėl geros miesto planavimo strategijos („kas tas yr?“ – kelia antakį Kauno urbanistikos ir architektūros skyriaus vedėjas Nerijus Valatkevičius, „kas na?“ – antrina jam Kauno meras Visvaldas Matijošaitis), bet dėl rinkos, kuri dažnai ir be planavimo sustato viską į savo vietas. Tai gal net neverta atidaryti naujosios stoties durų, gal atidarykime tai, kas iš tikro bus – prekybos centrą su autobusų sustojimu ir tegul Kaunas lieka progresyviu miestu be autobusų stoties?

Nuotrauka pdfontour

Kategorijos: Kritika.

Žymos: , , , ,

Peticija – pretenzija Lietuvos architektų sąjungai

Lietuvos architektų sąjungos būstinė

Ne paslaptis, kad architektūriniai konkursai Lietuvoje organizuojami ne visada laikantis aukščiausių standartų. Gal dar kažkada buvo galima teisintis patirties stoka, tačiau dabar į tai galima žiūrėti tik su kreiva šypsena. Lietuvos architektų sąjunga, organizacija, kuri turėtų atstovauti savo narių interesus ir propaguoti kokybišką architektūrą (citatos iš jų puslapio), pati dažnai susimauna konkursų organizavime ar patarime.

Ne kartą yra vykęs konkursas su abejotinomis sąlygomis (dažniausiai rengiamas viešojo pirkimo pagrindu), kuriame architektų interesai buvo paskutinėje vietoje. Neretai tokiuose konkursuose galima atrasti sąlygų punktą, kuris teigia, kad architektai pateikdami projektus perkančiajai organizacijai netenka bet kokių teisių į savo kūrinį, kad perkančioji organizacija vėliau gali paimti jų projektą ir atiduoti kitiems architektams ar tiesiog statybininkams, o panorėjus gali pati sumiksuoti kelis projektus į vieną. Tikrieji autoriai, žinoma, negali reikšti pretenzijų. Šalia visos šios, praktiškai atviros legaliai įteisinamos vagystės, apsidraudimui įterpiamas punktas, kad perkančioji organizacija gali ir nemokėti jokių premijų, jeigu dėl kažkokių priežasčių neberanda tam pinigų. Architektų sąjunga visiškai laimingai pasirašo po tokiais punktais.

Taip pat yra tekę bendrauti su vieno neseniai vykusio konkurso organizatoriumi, kuris teigė, kad jeigu ateityje prireiks, nebesikreips ir apskritai vengs Lietuvos architektų sąjungos, nes ji neblogai susimovė su protu prasilenkiančiais patarimais, kurie komplikavo visą konkurso eigą.

Ne išimtis panašu buvo ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) studijų miestelio konkursas. Šį penktadienį internete pasirodė ir tarp architektų socialiniuose tinkluose plinta „Peticija – pretenzija Lietuvos architektų sąjungai“. Nors ši pretenzija yra parašyta remiantis LMTA konkurso pažeidimų pagrindu, tačiau jau teksto pradžioje galima matyti, kad peticija norima atkreipti dėmesį į senas problemas:

Žinia, kad tokio tipo pažeidimai vyksta nuolat, tačiau nėra iškeliami ir yra toleruojami , prašome LAS ir LAR vadovus, pareigūnus ir komisijas vykdyti pareigas, apibrėžtas minėtais dokumentais.

Nors natūraliai gali kilti išvada, kad ši peticija buvo parašyta kažkurios konkurse dalyvavusios, bet nelaimėjusios komandos, kaip nuoskauda, tačiau didžioji dalis išvardytų pažeidimų yra labiau procedūriniai ir apeliuojantys į pačios Lietuvos architektų sąjungos gebėjimus:

…prašome peržiūrėti ir svarstyti pateiktus neseniai įvykusio LMTA miestelio Vilniuje konkurso pažeidimus, imtis priemonių, numatytų LAS įstatais ir LAR etikos kodeksu, svarstyti atsakingų už konkurso eigą ir vertinimo komisijoje dalyvavusių asmenų kompetenciją užsiimti šia veikla.

Tiesa, pretenzijoje yra šeštas punktas, kuris apeliuoja į konkursą laimėjusios komandos atitikimą sąlygoms:

6. Konkurso dalyviai – paskelbtieji konkurso prizininkai – palaikė ir palaiko su vertinimo komisijos nariais, užsakovu, koordinatoriumi ryšius kaip: partneriai, darbdaviai, darbuotojai , savininkai, užsakovai, kt. asmeniniai tiesioginiai ryšiai.

Kad ir koks būtų pagrindinis šio teksto autorių tikslas, jis atkreipia dėmesį į nuolatines problemas, kurios yra nemokšiškumo ir tingumo pasekmės. O tai yra visiškai netoleruotina. Šios bėdos ne tik diskredituoja visą Lietuvos architektų sąjungą, bet kartu ir pačius architektus. Kaip anksčiau mano minėtame pavyzdyje, vieną kartą atsikandę ir nusispjovę, potencialūs konkursų organizatoriai jau nebenori antrą kartą vėl to bandyti ir organizuoja konkursus be profesionalių architektų patarimų.

Peticiją – pretenziją Lietuvos architektų sąjungai galite rasti peticijos.com puslapyje.

PASTABA. Aš nežinau kas parašė šią pretenziją, neturiu jokių interesų ir ryšių LMTA konkurse. Šis tekstas nėra siūlymas pasirašinėti po pretenzija, tiesiog pati pretenzija pasirodė verta paminėjimo, nes iškėlė visiems puikiai žinomas problemas.

Kategorijos: Apžvalga.

Žymos: , , , ,

Europos architektų akys krypsta į Ameriką

Bjarke Ingels Pasaulio prekybos centro dangoraižis 2

Prabėgus daugiau nei penkiasdešimčiai metų po Mies „Seagram“ dangoraižio pastatymo Niujorke, Ameriką užplūdo nauja Europos architektų banga su danų architektūros žvaigžde Bjarke Ingelsu priešakyje. Pastarosiomis svetainėmis naujienose galima buvo pastebėti ne tik jaunąjį daną, bet ir vokietį, buvusį OMA partnerį, Ole Scheeren, lordą Normaną Fosterį ir italą Renzo Piano pristatant savo projektus Šiaurės Amerikoje.

Plačiau apie tai, tekste lrytas.lt portale.

Kategorijos: Apžvalga.

Žymos: , , , , ,

Pamirškite gražią architektūrą

Claude Monet — Meditation (Madame Monet on the Sofa) 

Kintantis grožio supratimas architektūroje kelia daug klausimų. Panašu net tokie architektai kaip kaip Renier de Graaf ar Frank Gehry nevisai gerai tai supranta. Architektūros grožis tampa reliatyvus:

Naujausia mada yra kurti socialiai atsakingus projektus. Ir kaip taisyklė, socialiai jautrūs projektai turi būti negražūs. Bet kai sužinome, kad nenuginčijamai bjauri struktūra tarnauja kaip išmanus, pigus ir efektyvus prieglobstis pabėgėlių ligoninei, pakeičiame savo požiūrį akimirksniu ir imame dūsauti dėl genialaus dizaino.

Visas tekstas pilotas.lt portale

Anlgišką šio teksto versiją ir kitus tekstus anglų kalba galite rasti medium.com portale.

Kategorijos: Kritika.

Žymos: , , ,

Lietuviams rūpi architektūra – Open House Vilnius

#openhousevilnius

A photo posted by @siel_turys on

Pradėkime nuo faktų. Neaplankiau nė vieno pastato, net nebuvau Vilniuje ar apskritai Lietuvoje šį savaitgalį, nežinau kiek tiksliai žmonių buvo ekskursijose. Todėl ir pakomentuosiu dabar koks geras šis renginys buvo. Matau jau keliate antakį, mielasis skaitytojau, ir galvojate, kad „štai baltapūkis ir vėl nesąmones rašys, provokuos, gal vėl kažką blogai apie Paleką sakys“ – galite nuleisti antakį, nieko panašaus šį kartą.

Didžiausias Lietuvos architektūrinės padangės viešintojas ir švietimo skleidėjas „Architektūros fondas“, jau daugelį metų organizuoja įvairius nemokamus atvirus renginius. Pradedant nuo ekskursijų, paskaitų ir baigiant keliaujančiomis vaikų architektūros dirbtuvėmis po Lietuvos kaimus. Bet nė vienas iš šių renginių dar niekada nesulaukė tokio dėmesio internete kaip Open House Vilnius. Per dvi dienas Instagrame pripyškinti 1327 selfiai, maisto nuotraukos, atsitiktiniai kadrai su dviračiais, panoramos – visas tipinis Instagramo šlamštas, bet visos šios nuotraukos turėjo bendrą #openhousevilnius. Berods 17 pačiulbėjimų Twitter tinkle (teko pačiulbėt turbūt visiems Twitter lietuviams ir keliems užsieniečiams, kad pasiektų tokį įspūdingą skaičių), piliakalnis nuotraukų Facebooke ir 2695 Open House Vilnius sekėjai Facebook tinkle. Kaip dviejų dienų renginiui tai yra visiška fantastika.

Dabar skeptiški skaitytojai vėl kelia antakį ir modami rankom aiškina į ekraną, lyg aš girdėčiau: „juk ne dėl architektūros dauguma ten ėjo, dalis šiaip iš smalsumo, kiti kad pažiūrėtų kur valdžia dirba ir papozuotų prie vyriausybės logo, ne dėl pastatų gražumo, tu neprivalgęs baltapūki!“. Būtent! Juk architektūra yra miesto ir mūsų gyvenimo dalis. Būtų kvaila eiti spoksoti tik į architektūrą. Retai kas stato architektūrą dėl architektūros. Todėl mane džiugina miestiečių atradimai keliaujant po Open House Vilnius pastatus.

#openhousevilnius

A photo posted by ausra (@ausra_s) on

#openhousevilnius

A photo posted by ausra (@ausra_s) on

#openhousevilnius

A photo posted by Dovilė Gudavičiūtė (@dovilegud) on

#openhousevilnius #mkic

A photo posted by Darija Skvarnavičiūtė (@vuoko) on

Visiškai sutariama, kad visuomenę reikia šviesti apie architektūrą, daugiau apie ją kalbėti, rengti paskaitas, vaikų dirbtuves… Bet dažniausiai interviu spaudoje su architektais dominuoja pamokslaujantis mokytojo tonas, kad taip ar anaip daryti negražu, viena reikia vertinti, o kito nereikia. Nuobodu. Panašiai yra ir su paskaitomis ar parodomis, jos gal ir profesionalios ir protingos, bet dažnai nuobodžios, net man. O štai Open House Vilnius panašu leido žmonėms patiems viską pamatyti ir patirti, be visokių Powerpointo skaidrių ir pusantros valandos sėdėjimo kėdėje. Tiek besišypsančių ir atsipalaidavusių veidų Lietuvoje retai išvysi. Pasirodo edukacija gali būti smagi.

#openhousevilnius

A photo posted by Aleksandr Petrovskij (@sanioklt) on

Bet ar kas nors nuo to pasikeis? Na, gal rytoj Senukų „dizaino ir interjero“ skyrius nebankrutuos, bet garantuočiau, kad tie, kurie užsiropštė, ant kurio nors pastato stogo ar pakilo į viršų Swedbanke ir pasidarė selfį, pamatė kiek kitokį, neįprastą miestą ir turės jautresnį ir išsamesnį miesto supratimą. Kitą kartą važiuodami pro Nacionalinę Dailės Galeriją ir pamatę du keistus tūrius jie gudriai šyptels ir mintyse sau tars: „Žinau kas ten viduje“. Miestiečiai susipažino su miestu, užmezgė labiau asmeninį santykį tête-à-tête su kai kuriais pastatais. Galbūt jie ir rūpėti labiau pradės. Bet ne kažkokių pokyčių puoselėjimas svarbiausias tokiame renginyje, o gerai praleistas laikas geroje aplinkoje. Juk koks daugiau apskritai architektūros tikslas?

Kategorijos: Apžvalga.

Žymos: , , ,