Skip to content

Rygos Maxima. O kas dabar?

Alberto Burri memorialias Gibellina kaimui Sicilijoje

Didžiulė tragedija ne vien Latvijai, bet ir visoms Baltijos šalims. Su emocijomis sumaišytos kaltųjų paieškos ir galvų kapojimas dar greitai nesibaigs. Politikai, verslininkai, viešųjų ryšių specialistai, net inžinieriai plačiai diskutuoja šia tema, tačiau architektai lyg ir tyli. Galbūt ir nelabai čia yra ką pridurti, o ir veikiausiai architektų ryšys su šia tragedija yra galbūt dar mažesnis nei pačios Maxima. Bet manau būtina susivokti, pasimokyti iš šios situacijos ir pagalvoti ką architektai dabar gali padaryti.

Būtina, nes paprasčiausiai tokie pastatai negali griūti. Tai yra pati elementariausia architektūra, kuri neturi kelti jokių abejonių dėl patikimumo. Jei griūna tokios dėžutės, tai kaip tada bus įmanoma įtikinti užsakovą ir visuomenę, kad elementari kelių metrų konsolė yra iš esmės vaikų žaidimas. Žinoma, galima kalbėti, kad tokie dalykai yra inžinierių darbas, bet atsakomybė vistiek tenka architektui. Nebūtinai architektas turi prisiimti kaltę už tokius dalykus, bet neturėtų pamiršti atsakomybės kaip vadovo, kuris atsakingas už visumą.

Jeigu pažiūrėtume dar giliau, tai problema yra susijusi ir su universitetais. Pastatą projektavo Rygos Techninio Universiteto absolventas Andris Kalinka, nežinia koks ten yra techninis paruošimas, galbūt geras, bet neprošal būtų universitetui dar kartą persižiūrėti specialistų paruošimą ir dėstytojų kvalifikaciją. Taip sakau, nes iš savo patirties galiu pasakyti, kad konstrukcinis paruošimas (ar greičiau, pagal mokyklos tikslus, supažindinimas) VDA Kauno fakultete mano studijų metu buvo tragiškas. Sakau lygindamas paskaitas kituose užsienio universitetuose kur paruošimas taip pat nėra techninis, tačiau konstrukcijų dėstytojų entuziazmas ir gebėjimai nepalyginami. Kai paklausius konstrukcijų dėstytojo dėl didesnės erdvės perdengimo ar rimtesnės konsolės, jis išpūtęs akis pasakoja, kokio aukščio bus gelžbetoninė sija ir kiek tai kainuos, studentų ambicijos traukiausi, o vėliau ambicijų likučius realus pasaulis išvis užgesina. Tuomet ir Maximos stogo perdengimas tampa iššūkiu!

Neteigiu, kad architektai čia kalčiausi, bet susimąstyti architektams dėl darbo metodų ir požiūrio, o universitetams dėl mokymo sistemos reikėtų, nes atsakomybė tenka visiems. Tai ypatingai aktualu Algimantui Kančui, kuriam tenka atsakomybė dėl chaltūros Kauno Akropolyje. Būtina, kad ateityje daugiau nepasikartotų tokios kalinkiškos ar kančiškos problemos, nes kol tokius darbo metodus turėsime, tol savo architektūros lygiu būsime arčiau Kinijos, nei vis dar nesuprantamai išsvajotosios Olandijos ar nuolat patrauklios Skandinavijos.

Peter Eiseinman memorialas Holokausto aukoms

Dabartinė situacija aiški, bet kas toliau? Natūraliai toliau vyks kaltųjų paieškos ir problemos Maximai. Bet architektams ir latviams viena svarbiausių temų turėtų būti, kas bus su dabartine prekybos centro vieta. Galbūt čia Maxima galėtų kažkiek pasitaisyti savo reputaciją. Kviestinis tarptautinis memorialo konkursas būtų logiškiausias sprendimas. Vargu ar Maximai jo kaina labai padidintų ir taip didelius nuostolius. Galbūt galima apsieiti ir be konkurso jei pavyktų prikalbinti Peter Zumthor, jei ne, tada kviesti standartinius tokių projektų architektus – Peter Eisenman, Daniel Liebeskind, Frank Gehry, tegul pasiboksuoja. Tarptautinė reklama Rygai, būtų Maximos kaltės atpirkimas, kad ir kaip ciniškai tai skambėtų. Tai turbūt yra bene geriausia ką galima padaryti šioje situacijoje, bene geriausia ką architektai gali padaryti šioje situacijoje. Architektams tenka dalis atsakomybės už šią tragediją, bet dar didesnė atsakomybė tenka ją įprasminant ir blogiausioje situacijoje randant geriausią sprendimą.

Kategorijos: Kritika.

Žymos: , , ,

Besitraukiantys miestai: Tokijas

Pasaulio populiacija Jungtinių Tautų duomenimis iki 2060 metų turėtų šoktelti 43,97% lyginant su 2010 metais, nuo beveik septynių milijardų iki beveik dešimties. Tai kuria ekologijos ir maisto išteklių problemas, bet su politine valia tai turėtų būti išsprendžiama. Architektams tokia ateitis yra labai džiugi, galbūt net ir Lietuvoje tų architektų nėra jau tiek per daug, turint omenyje ateityje galimai augsiančias projektų apimtis. Tačiau yra vienas kabliukas – šis augimo rodiklis yra bendras vidurkis, todėl vieni regionai augs žymiai sparčiau, kiti lėčiau, treti trauksis ir labai spėriai. Eurostat duomenimis Lietuvos gyventojų skaičius iki 2060 metų, lyginant su 2010, sumažės beveik 20% iki 2.6 milijono, o Jungtinių Tautų vidutinė nuomonė – 2.4 milijono (blogiausia prognozė mažiau nei 2 milijonai). Apskritai, visa Europa šiek tiek trauksis, nors dabartinės Europos Sąjungos šalių vidurkis bus teigiamas. Visą statistiką žemyn trauks Rytų Europa ir tokios šalys kaip Lietuva.

Šalis / Zona 2010 2060   Pokytis
Ukraina         46.050.000      30.859.000 -32,99%
Baltarusija           9.491.000        6.832.000 -28,02%
Latvija           2.248.374        1.671.729 -25,65%
Rytų Europa 296.183.000 232.927.000 -21,36%
Rusija       143.618.000     115.023.000 -19,91%
Lietuva           3.329.039        2.676.297 -19,61%
Japonija       127.353.000     102.507.000 -19,51%
Lenkija         38.167.329      32.710.238 -14,30%
Estija           1.340.141        1.172.707 -12,49%
Europa 740.308.000 690.622.000 -6,71%
ES (27 šalys) 501.044.066 516.939.958 3,17%
Pasaulis 6.916.183.000  9.957.399.000 43,97%

Jungtinių Tautų ir Eurostat duomenys

Bet Rytų Europa nėra vienintelis pasaulio regionas, kuriame gyventojų skaičius stabiliai mažės. Pati Vakarų Europa augs vien tik dėl nuolat didėjančio imigrantų skaičiaus, na, bet augs. Net sparčiai augančiame Azijos žemyne yra šalių juodų avių, kurių populiacija mažės. Viena didžiausių tokių išsišokėlių yra Japonija. Jungtinių Tautų skaičiavimas nuo 2010 iki 2060, populiacija mažės 20%. Galima ginčytis ar šitas plikas skaičius yra didelis ar nelabai, bet reikia žinoti, kas slepiasi po tuo. Esmė, kokia yra likusios populiacijos sudėtis. Kai gyventojų skaičius mažėja, dažniausiai tai kartu reiškia, kad automatiškai didėja pensininkų santykis, o jei pensininkų daugėja, vadinasi mažėja dirbančiųjų, kurie mokėtų mokesčius ar tas pačias pensijas, kurių santykinai reikės daugiau. Japonijoje apie 2055 metus pensininkai turėtų sudaryti 40% visų gyventojų. Prieš linksėdami galvom ir sakydami „Jo… Japonai… Ne kas jiems“ prisiminkite, kad Lietuvos situacija yra labai panaši. Bet yra vienas esminis skirtumas – Japonai, tai suvokia ir priima kaip iššūkį, todėl dabar galvoja kaip galima būtų reaguoti į šiuos procesus.

Turbūt aktyviausiai su šia tema dirba Tokijo Universiteto laboratorija Ohno Lab, vadovaujama profesoriaus Hidetoshi Ohno. Pirmą kartą viešai savo darbą laboratorija pristatė 2005 metais, bet su teorija vis dar dirbama ir ji toliau vystoma. Visas darbas sukasi apie Tokiją ir jau minėtus ateities iššūkius. Viskam suvaldyti yra sukurta Fibercity teorija, kuri susideda iš kelių pagrindinių dalių – Green Finger, Green Partition, Green Web ir Urban Wrinkle. Fibercity yra planavimo teorija, kuri bando kontroliuoti urbanistinę erdvę pasitelkdama urbanistinius faktorius su linijinėmis savybėmis. Paprasčiau tariant, tuos linijinius urbanistinius faktorius galima įsivaizduoti kaip siūlus, kurių skirtingas persipynimas sukuria margą, įvairialypį audinį. Teorija remiasi jau sukurta situacija ir bando manipuliuoti esamais miesto siūlais, kurie gali būti įsivaizduojami paprasčiausiai, kaip transporto srautai, metro, komunikacijų, nuotėkų, žalių erdvių, šildymo tinklai. Galima komentaruose ginčytis, kad toks požiūris ignoruoja egzistuojančius istorinius centrus ar viešąsias erdves, kaip tam tikrus taškus, o ne linijinius objektus, bet reikia prisiminti, kad ši teorija labiausiai kalba apie Japoniją ir tiksliau, Tokiją. O Tokijaus sandara labai skiriasi nuo tradicinio Europos miesto, čia nėra jokio aiškaus centro, istorinio paveldo ar apskritai viešų erdvių. Miesto struktūra yra paremta skubėjimu, judėjimu, efektyvumu, o pagrindiniai traukos taškai yra didžiulės metro ir traukinių stotys.

Svarbi teorijos dalis yra tai, kad traukimasis nėra traktuojamas kaip blogybė, neigiama situacija ar grįžimas atgal, bet kaip būtinybė norit judėti į priekį. Nes pati frazė „traukimasis“ (shrinkage) nėra kalbanti vien apie populiaciją, bet ir apie resursų išnaudojimą. O iš išnaudojimo pusės galime kalbėti apie dviejų tipų resursus: žemės ir žmonių. Pirmasis yra labai aiškus, apie kurį daug kalbama, jis ateityje gali būti sukontroliuotas, o su tobulėjančiomis technologijom galime vis toliau nukelti datą, kada tie ištekliai pasibaigs. Antrasis, žmonių išnaudojimas, yra sunkiau prognozuojamas, nes galima ateities situacija, kad dėl demokratijos plitimo žmonių išnaudojimas neturtinguose regionuose gali pasibaigti, o tai reikštų, kad situacija, kai vienos šalys yra kitų šalių fabrikai išnyks. Tai reikštų, kad kiekvienas regionas turės sugebėti išsilaikyti pats. Nebūtinai taip ir bus, bet čia viena iš prognozių, kuri nepamirštama kalbant apie traukimąsi.

Green Finger strategija

Veikiausiai dėl iš dalies japoniškų infrastruktūros tradicijų ir iš dalies dėl bendro globalinio supratimo, teorija stipriai remiasi viešojo transporto sistemomis. Tokiu būdu galvojama ir apie senėjančios visuomenės problemą, kai vis didėjančiai daliai žmonių bus sudėtinga vairuoti ir išlaikyti savo asmeninė transporto priemonę. Viena svarbiausių teorijos dalių, Green Finger, kalba apie tai, kaip ateityje tvarkyti besitraukiančio miesto priemiesčio zonas. Idėja labai paprasta – palaipsniui koncentruoti gyvenamąsias zonas nueinamu atstumu nuo traukinių stočių, taip leidžiant tolimesnėms teritorijoms tapti žaliomis zonomis.

Green Web strategija

Green Web strategija taip pat remiasi infrastruktūra, tačiau sena ir nebereikalinga, dėl sumažėjusio gyventojų skaičiaus ir automatiškai sumažėjusios apkrovos. Tokijas turi labai platų greitkelių tinklą, kuris skrieja keliais aukštais per miestą. Kai kurioms iš šių jungčių ateityje tapus mažai reikalingoms, Green Web strategija siūlo panaudoti šias struktūras kaip evakuacijų kelius gamtinių katastrofų metu ir kaip energijos tinklų jungtis. Katastrofų metu jungtys padėtų efektyviau paskirstyti energiją sustojus vienam iš energijos šaltinių kurioje nors miesto dalyje.

Green Partition strategija

Green Partition – turbūt keisčiausiai Lietuviams galinti pasirodyti strategija, nes vėl susijusi su gamtinėmis katastrofomis. Idėja siūlo tankiai apgyvendintose teritorijose, kuriose vyrauja mediniai namai, pasinaudojus žmonių ir namų retėjimo tendencijomis, atlaisvintus sklypus paversti saugos zonomis nuo gaisro plitimo ir evakuacijų keliais. Žinoma, laisvi sklypai nebūtinai atsiras vienas prie kito sudarydami gražų tinklą, todėl strategijoje yra aptariama, kaip paskatinti žmones atiduodi gabalėlį savo žemės tokiems tinklams ir kaip jie iš to galėtų gauti naudos.

Urban Wrinkle strategija

Urban Wrinkle yra veikiausiai paprasčiausia strategija, siūlanti atnaujinti esamus teritorijų potencialus pasitelkiant linijinę Fibercity mąstymo logiką. Atnaujinti parkai, įdomios, potencialo kupinos erdvės turėtų skatinti žmonės gyventi miesto centre ir padėti kurti sveiką tiek fiziškai, tiek psichologiškai aplinką.

Čia paminėjau tik keturias pagrindines strategijas, tačiau Ohno Laboratorija darydama „Nagaoka 2050“ (Nagaoka yra Kauno – Klaipėdos dydžio miestas) studiją pridėjo dar keletą strategijų, skatinančių socializaciją ir pozityvią visuomenę. Kai kurios idėjos gali pasirodyti nerimtos, o kitos per daug komplikuotos, bet visoms strategijoms yra platesni aprašymai ir pagrindimai. Plačiau apie jas galite pasiskaityti specialiame leidinyje „Tokyo 2050 Fibercity“, kurį galite rasti oficialioje Fibercity svetainėje. Žinoma, mums lietuviams įdomiausia kiek visas šis darbas yra pritaikomas mūsų kontekstui. Jeigu tiesiogiai – tai niekaip, bet jeigu šią teoriją vertintume kritiškai, galima atrasti įdomių požiūrio taškų. Problemas iš esmės mes turime tas pačias, tačiau skirtingas kontekstas lemia skirtingus sprendimus. Pati Ohno Laboratorija darydama „Nagaoka 2050“ studiją ir dirbdama su lietuviško dydžio miestu, adaptavo savo teoriją kitokiam kontekstui ir kitokiai transporto sistemai, tuo parodydama, kad esminiai principai tinka skirtingiems kontekstams.

Šaltiniai: Fibercity oficialus puslapis, „Tokyo 2050 Fibercity“ leidinys, Jungtinės Tautos, Eurostat

Visos iliustracijos priklauso Ohno Laboratorijai, Tokijo Universitete, išskyrus pradinę iliustraciją pavogtą iš tokyotimes.

Kategorijos: Analizė.

Žymos: , , , , , ,

Archatai – 5 metai

Keletą kartų persiskaičiavau ar tai tiesa. Panašu tai tiesa. Šitam blogui/tinklarašačiui/puslapiui šiandien sueina 5 metai. Tai reiškia, kad archata.lt yra to paties amžiaus kaip archdaily.com. Tik rezultatai visiškai kitokie, kaip ir tikslai. Po penkių metų rašymo, auditorija nelabai išsiplėtė, lankomumas dėl pasyvaus rašymo net smuko, tačiau esu patenkintas kai kurių straipsnių išprovokuotomis reakcijomis ir turima auditorija, kuri savo komentarais labai praturtina straipsnių turinį.

Prisimenant, viskas prasidėjo nuo eksperimento blog.lrytas.lt platformoje kurti kažką lietuviško apie architektūrą internete. Pradžia buvo beveik kopijavimas užsienietiškų šaltinių ir vertimas į lietuvių kalbą (panašiai kaip, kad kartais pilotas.lt daro ar amžinatislį a-d.lt varydavo), bet pradėjus kilti rimtiems užsienietiškiems portalams kaip archdaily ar dezeen, nebebuvo tikslo aklai viską versti. Tuomet atėjo kitas etapas – mėgėjiška lietuviška architektūros žurnalistika, kai lakstydavau po renginius, forografuodavau, aprašydavau ir kaulindavau skaitmeninių planšetų ar prievartaudavau draugus iš kitų miestų pasidalinti naujienomis iš renginių. Atitrūkus nuo aktyvaus Lietuvos architektūrinio gyvenimo pulso, viskas pakrypo į nuomonių ir idėjų reiškimą, procesų ar įvykių komentavimą.

Šiuo metu archata.lt ir yra būtent tokioje būsenoje. Taip ir bus kol neatsiras kitokių poreikių. Deja, tokio turinio kūrimas reikalauja daug laiko, todėl straipsniai pasirodo gana retai. Į tai atsižvelgiant archata atsinaujino ir paliko tik esmę – turinį, kuris turėtų būti naudingas ir aktualus ne tik rytoj ar kitą savaitę, bet ir po metų. Į dabartinę archatą galite žiūrėti kaip į archyvą, kurio nebūtina kasdien lankyti, bet kuriame visada sužinosite kažką įdomaus. Kad esminis ir vertingiausias turinys būtų lengviau prieinamas, teko peržiūrėti visus įrašus ir juos pergrupuoti. Nuo šiol įdomiausius ir aktualiausius įrašus rasite kategorijose: kritika, analizė, apžvalga. Kiti talpinsis kategorijoje „Archyvuotas įrašas“.

Panašu, kad turinys metams bėgant brendo kartu su manimi, todėl ir toliau jis turėtų būti dar įdomesnis. Asmeniškai man, didžiausia vertybė čia yra jūsų komentarai. Ačiū visiems, kurie skaitote ir komentuojate!

Kategorijos: Archyvuotas įrašas.

Komforto evoliucija

Komfortas turbūt yra vienas esminių architektūros elementų. Vienas ar kitas sprendimas yra priimamas galvojant apie komfortą – ar tai būtų fizinis, ar dvasinsis komfortas. Skirtingas laikmetis, skirtingos kultūros turi skirtingus komforto suvokimus.

Paprastai kurdami kažką naujo norime sukurti ir daugiau komforto, nes tai tobulėjimo atspindys. Bet komforto sąvoka nuolat kinta. Kas yra komfortas dabar ir koks jis bus ateityje? Ir galų gale kaip tai susiję su architektūra?

Šiuo metu komfortas iš esmės yra statika architektūroje – kuo stabilesnė gyvenamoji aplinka, tuo komfortas yra didesnis. Stengiamės sukurti statišką gyvenamąją aplinką, kuri kuo labiau sugebėtų ignoruoti gamtines sąlygas ir visus metus palaikytų komfortabilią mums, tarkim 24 laipsnių temperatūrą ir priimtiną oro drėgnumą.

Kita komforto dalis yra turima erdvė. Kuo daugiau erdvės, tuo daugiau komforto. Tai 60ųjų Amerikos ir 90ųjų Lietuvos logika. Dabar žmonės pastebi, kad galbūt į komforto sąlygą reikia įtraukti ne vien kvadratinius metrus, bet ir pinigus, o gudresni įtraukia ir laiką. Todėl jau ir Lietuvoje (išskyrus Kauną) žmonėms priimtiniau darosi gyvenimas arčiau centro, arčiau darbo. Garažai automobiliams, anksčiau buvę komfortu, taip pat tampa nebūtini. Šiuo metu komfortu tampa daugiabučiuose netoli centro esantys dviračių parkingai.

Studijose, tyrimuose apie gyvenimo ir darbo sąlygas ateityje, komfortas tampa esminiu faktoriumi. Kalbėdami apie ateitį visi kalba apie tvarumą ir taupumą. Bet kaip greitai ir iki kokios ribos gali pasikeisti mūsų komforto sąvoka?

Ateities biuro tyrimą Office+ yra padaręs 51N4E architektūros biuras. Jų tikslas buvo sužinoti kaip būtų įmanoma viršyti dabartinį A tvarumo lygį daugiau nei trečdaliu. Po analizių tapo aišku, kad vien technologijų pagalba to padaryti yra neįmanoma, nes panaudojus visas technologijas pasiekiamas būtent A lygis. Todėl buvo padaryta išvada, kad turi keistis pastato vartotojų padėtis ir įpročiai kartu su klimatu. Kitaip sakant, turi keistis komforto sąvoka. Jų teorinį pastatą sudaro 3 sluoksniai, visai kaip termosą – du išoriniai ir vienas viduje. Šiltuoju periodu (85% metų laiko) naudojamas visas pastato plotas, kritiškai šaltu laikotarpiu (15% metų laiko) visi arba beveik visi susikoncentruoja viduriniajame sluoksnyje. Tokiu būdu priklausomai nuo klimato keičiasi darbuotojų padėtis, darbo situacija ir darbo kultūra. Pagal šią idėją, komfortas turėtų tapti nebe stabilia architektūros situacija, bet kintančia.



Galimą ateities gyvenimo Paryžiuje studiją yra padaręs STAR biuras kartu su BOARD. Jų tyrime kalbama nebe apie tvarumo lygius, bet apie efektyvų erdvės panaudojimą, nes kaip žinia Paryžiuje bręsta kritinė situacija dėl gyvenamojo ploto stygiaus. Studijos esmė yra kaip kuo efektyviau išnaudoti erdves išvengiant tiesmuko erdvių mažinimo. Rezultatas – sugrįžusi bendrų erdvių idėja. Galbūt ateityje komfortu taps nebe savo atskiro buto turėjimas Paryžiaus centre, bet tiesiog savo gyvenamojo branduolio – kambario, dušo ir virtuvytės, o kitos erdvės bus bendrai naudojamos su kaimynais ar kaimynu. Kai kur ir dabar egzistuoja butai, kurie dalinasi bendrą įėjimo erdvę išnaudodami ją bendroms kaimyninėms funkcijoms. Ši studija taip pat galų gale atsiremia į komforto sąvoką, nes visa tai bus įmanoma jei bus priimtina žmonėms, o jiems bus priimtina jei tai nebus auka, bet komfortas. Beje, prie šios studijos dirbo ir du lietuvaičiai – Ieva Cicėnaitė ir Matas Šiupšinskas.

Šios studijos ir bandymai pažvelgti į ateitį galbūt skamba labai radikaliai ar nesąmoningai, tačiau šiuolaikinis gyvenimo būdas žmonėms prieš 50 metų irgi atrodytų visiškai idiotiškas. Žinoma mums dabar atrodo, kad gyvename žymiai komfortabiliau nei prieš 50 metų, todėl kalbėdami apie ateities architektūrą būtinai turime kalbėti kaip ateityje gali būti įsivaizduojamas komfortas. Kiek ir į kurią pusę jis kis dabar sunku pasakyti, tačiau šie du pavyzdžiai galbūt gali padėti nuspėti tam tikras tendencijas. Galbūt komfortas nebebus statiška situacija architektūroje, galbūt teks keisti savo padėtį pastate priklausomai nuo klimato, derintis labiau prie kaimynų, didesnis judėjimas ir artimesni socialiniai ryšiai galbūt taps komfortu.

Kategorijos: Analizė.

Žymos: , , , ,

Architektūros pasakojimai

Mies van der Rohe apdovanojimas, Pritzker prizas, RIBA įvertinimai – tai yra vienų prestižiškiausių architektūros apdovanojimų pavadinimai, kurie iš esmės apibrėžia laikmečio gerąją architektūrą. Jei architektas, biuras ar projektas gauna tokį įvertinimą, jis tampa pavyzdžiu kitiems. Bet kaip yra kuriami tokie etalonai? Kokia yra jų istorija? Ar jie tikrai atspindi geriausias naujas tendencijas ir yra pavyzdys ateičiai?


Harpa koncertų salė Reikjavike. Henning Larsen architektai ir Olafur Eliasson studija

Praeitą penktadienį šiek tiek paprovokavau Mies van der Rohe fondo atstovą Ivan Blasi paklausdamas ar projektai viršijantys biudžetus bankrutavusiose šalyse tikrai yra geros architektūros etalonas. Mano žiniomis prestižinį Europos architektūros apdovanojimą gavusi Harpa koncertų salė tuomet bankrutuojančioje Islandijoje (Henning Larsen architektai ir Olafur Eliasson studija) turėjo esminių problemų su fasadu ir ženkliai viršijo biudžetą (šaltinis). Pasak fondo atstovo projekto kaina siekė apie 5000 eurų už kvadratinį metrą, kas yra nieko tokio lyginant su kitu apdovanojimų finalininku – 7500 eurų už kvadratinį metrą kainavusia (projekto biudžetas viršytas daugiau nei dvigubai) medine struktūra Sevilijoje, kuri funkciškai prilygsta 500 eurų už kvadratinį metrą kainavusiam projektui Gento mieste, Belgijoje, taip pat patekusiam tarp finalininkų. Nors Mies van der Rohe fondo atstovas konkrečiai į šį klausimą neatsakė, įdomi buvo buvo belgų biuro Robbrecht en Daem, sukūrusio minėtą projektą Gento mieste, atstovo pastaba, kad apdovanojimus laimi projektai su milžiniškais biudžetais ir jų projektui su 10-15 kartų mažesniu biudžetu konkuruoti buvo sudėtinga.


Petropol Parasol Sevilijoje. J. Mayer H. architects


Turgaus aikštė. Robbrecht en Daem architecten

Tokios tendencijos rodo, kad architektūros apdovanojimų rezultatai tiesiogiai priklauso nuo turimo biudžeto ir visiškai nesvarbu koks buvo socialinis ir ekonominis to projekto fonas. Procesas vis dar nėra svarbus, svarbiau momentinis rezultatas. Ar projektas buvo politikų užgaida neskaičiuojant viešų pinigų (projektas Sevilijoje) ar turėjo vykdymo problemų (projektas Islandijoje) apdovanojimai tai ignoruoja. Tai yra šimtmečio senumo požiūris, kai rezultatas yra svarbiau už tai, kaip jis yra pasiekiamas. Tokiu požiūriu vadovaujantis galime ir toliau teigti, kad (architektūriniai) deimantai kaip galutinis rezultatas yra svarbiausia, nekreipiant dėmesio į tai, kaip jie yra išgaunami.

Tokios pastabos nėra mano vieno išmonė ir galioja ne vien tik Mies van der Rohe prizui. Neseniai Pekino kultūros paveldo apsaugos centras parašė atvirą laišką RIBA (Royal Institute of British Architects), nes jie suteikė Zaha Hadid biuro projektui Kinijoje Galaxy Soho tarptautinį apdovanojimą. Laiške kinai teigė esantys šokiruoti ir įžeisti, kad toks apdovanojimas buvo suteiktas projektui visiškai ignoravusiam ir sunaikinusiam miesto paveldą, nesilaikant daugybės įstatymų ir apipintam korupcijos šešėlio. Kinija ir taip išgyvena ganėtinai sudėtingus sparčios plėtros ir istorinio konteksto išsaugojimo laikus, o reikšmingi apdovanojimai tokiems agresyviems projektams užtvirtina nuomonę, kad įstatymų nesilaikymas, konteksto ignoravimas ir korupcija yra normali praktika pripažinta tarptautiniu mastu.


Galaxy Soho Kinijoje. Zaha Hadid architects

Toliau tęsiant šią temą, kritikos neišvengia ir pats prestižiškiausias Pritzkerio apdovanojimas kasmet skiriamas architektams. Šiemet buvo eskaluota tema dėl 1991 metais Robert Venturi įteikto apdovanojimo ir ar nederėtų lygiaverčiai pripažinti ir jo žmonos Denise Scott Brown indėlio, su kuria jis dirbo kartu. Išties, šis prizas yra skiriamas tik architektams kaip asmenybės, visiškai ignoruojant architektūrą, kaip komandinio darbo rezultatą. Pirmą kartą 2001 metais jis buvo įteiktas dviems asmenybėms kartu – Jacques Herzog ir Pierre de Meuron. Vėliau tai pakartota 2010 metais su Kazuyo Sejima ir Ryue Nishizawa (Ryue Nishizawa rugsėjo 27 dieną Kaune nuo 17 valandos skaitys paskaitą). Komandinio darbo pripažinimo ignoravimas menkina šio prizo prestižą. Dabar dažnai biurai susideda iš 3 ar daugiau partnerių ir dirba su kitais bendraminčiais biurais. Šis apdovanojimas vis dar teigia, kad „meistro rankos eskizo“ architektūra kur vienas žmogus nusprendžia viską dar yra aktuali. Jeigu artimiausiu metu nebus pokyčių kaip ir kam šis prizas yra skiriamas, jo prestižas sumenks.

Visos šios pastabos apdovanojimams atsiranda dėl vis sudėtingesnių procesų, kuriuos aprėpia ir turi kontroliuoti architektūra. Visi įvertinimai taip pat turi sekti tendencijas ir kisti su pačia architektūra, su tuo kaip ji yra kuriama. Ne visuomet net ir garbingiausi apdovanojimai sugeba atspindėti visus niuansus, todėl vertėtų nepasiduoti galutinio rezultato grožiui ir vistiek išlikti kritiškiems. Galbūt reikėtų rinkti ne gražiausius projektus pagal nuotraukas, bet galbūt pagal gražiausias ir geriausias projektų istorijas. Juk kiekvienas projektas turi ką papasakoti ir dažnai tas pasakojimas tampa svarbesnis už išvaizdą.

Kategorijos: Kritika.

Žymos: , , ,