Skip to content

Kengo Kuma Tokijo olimpinis stadionas (pristatymas)

a61-11

Viso pasaulio žiniasklaida vakar paskelbė, kad naująjį Tokijo olimpinį stadioną projektuos japonų architektas Kengo Kuma, kuris antrajame konkurse nugalėjo savo kolegą Toyo Ito. Internete taip pat pasirodė kritiškas pirmojo konkurso nugalėtojos Zaha Hadid komentaras, kuriame architektė bando tarp eilučių pasakyti, kad japonai atsikratė jos paslaugų tik dėl to, kad ji užsienietė: „Šis pribloškiantis elgesys su tarptautine dizaino ir inžinerijos komanda, bei gerbiamomis Japonijos dizaino kompanijomis su kuriomis mes dirbome, buvo ne dėl dizaino ir biudžeto“.

Sunku suprasti kur yra tiesa šiame konflikte, tačiau akivaizdu tai, kad Kengo Kuma projekto prieš Toyo Ito vienas privalumų buvo greitesnis statybos būdas, o lyginant su pirminiu Zaha Hadid projektu, Kengo Kuma projektas kainuos 100 milijardų jenų (759 milijonais eurų) mažiau – iš viso 1.13 milijardų eurų (Zaha Hadid projekto sąmata 1.9 milijardo eurų).

Iš dizaino pusės neabejotinai Kengo Kuma dizainas yra santūresnis, artimesnis japonų kultūrai ir tradicijoms. Gausus medžio kiekis tiek konstrukcijose, tiek apdailoje, padeda naujajam stadionui derėti su parko kontekstu ir jis tampa vienu iš parko elementų ar tiesiog fonine detale. Projekto pristatyme netgi yra pateikiamos vizualizacijos kaip stadionas galėtų atrodytų po 30 metų, kai jį supanti žaluma suvešės. Tuo tarpu Zaha Hadid dizainas apeliuoja į užsieniečiams suprantamą Japonijos kaip postfuturistinės šalies stereotipą, nors didžioji dauguma japonų su tuo niekaip negalėtų tapatintis. Jos projektas mažai reaguoja į kontekstą ir galėtų lygiai taip pat, o gal net sėkmingiau stovėti kurioje nors Kinijos dykroje. Toks egocentrinis ir save prieš kitus iškeliantis dizainas nėra artimas japonų kultūrai. Nors išorė apeliuoja į futurizmą, tačiau tokia raiška yra pasenusi ir yra 15-20 metų senumo Bilbao efekto mados atgarsis – šiuo metu populiari nedemokratiškose šalyse. Kengo Kuma pasiūlymas daug dėmesio skiria neįgaliesiems – jų judėjimui, paslaugoms ir matomumui stadione. Tai iš vienos pusės yra reakcija į japonų visuomenės senėjimą, bet kartu ir dabar vyraujančios socialinės architektūros mados pasekmė.

Apie Zaha Hadid projektą ir jo kontekstą galite pasiskaityti įraše „Japonų pasipriešinimas Olimpiniam stadionui“, o apie antrojo konkurso peripetijas galite rasti informacijos tekste „Ko vakarų žiniasklaida nežino apie Tokijo olimpinį stadioną“.

Konkursą laimėjusio Kengo Kumo projekto pristatymas: pirma dalis, antra dalis.

Žemiau pateikiama įdomiausia projekto pristatymo medžiaga, kurios nėra užsienio naujienų portaluose:

a61-113
a61-111
a61-129
a61-120a61-8
a61-12
a61-22
a61-2
a61-3a61-4
a61-5
a61-10
a61-9
a61-13detail
a61-125
a61-123
a61-122a61-124a61-126
a61-127
a61-128

Kategorijos: Apžvalga.

Žymos: , , , , ,

Jurgis Gečys laimėjo IS Arch konkursą

Intervencijų vieta

Vienos dailės akademijos (Akademie der bildenden Künste Wien) absolventas Jurgis Gečys laimėjo pirmą vietą IS Arch kasmet rengiamame studentų ir absolventų darbų konkurse. Jo magistrinio darbo tema, kaip dažna mokslo emigrantams, yra Lietuvoje – „Curonian Spit, Identity of the Landscape“. Grubus darbo aprašymo vertimas iš anglų kalbos:

Kaip identitetas yra protinė fizinio proceso reprezentacija, tuomet galbūt fizinė protinio proceso reprezentacija yra galima architektūroje. Projektą apibrėžė gilinimasis į galimas paraleles tarp kraštovaizdžio atvaizdavimo ir jo identiteto konceptualizavimo.

Tai yra kritinė aplinka kurioje judantis smėlis laikui bėgant paslepia ir atskleidžia įvairius kultūrinius sluoksnius. Pagrindinė koncepcija yra kraštovaizdžio sandaros perkėlimas į architektūrą. Ją sudaro trys architektūrinės intervencijos, kurių erdvės atspindi ir kinta nuo fizinių vietos procesų.

Autoriaus minimos trys intervencijos yra Smėlio namas, Vėjo namas ir Švyturys. Smėlio namas tai yra vertikalių sienų struktūra primenanti šiaudus naudotus stabdant kopų slinkimą. Ši statiška struktūra paryškina aplink ją vykstančius dinamiškus procesus. Vėjo namas – betono struktūra, kuri simuliuoja erozijos efektą. Liejant formą panaudojami vietiniai rastai, kuriems išpuvus atsiveria kiaurymės betone. Švyturys, tai kultūrą reprezentuojantis objektas, kuriame gali apsistoti vienas rašytojas. Iš dalies jis primena gintarą, nes neturi jokių pamatų, todėl gali judėti veikiamas aplinkos.

Smėlio namas

Smėlio namas

Vėjo namas

Vėjo namas

Švyturys

Švyturys

Konkurso komisiją sudarė Herzog and de Meuron, Toyo Ito, MAD Architects, MVRDV ir Ateliers Jean Nouvel atstovai.

Darbą galite rasti IS Arch puslapyje.

Kategorijos: Apžvalga.

Žymos: , , ,

Svetima gėda

dainu slenio plansetai_01

Lietuvos architektų žodyne šalia visų įmantrių profesinių žodžių, tokių kaip kurvatūra, turėtų tuoj atsirasti naujas derinys „kaunietiški konkursai“. Taip galėtų būti vadinami visi prastai surengti ar keletą kartų tam pačiam objektui rengiami konkursai. Praktikoje tai galėtų skambėti maždaug taip: „Kelintas kaunietiškas konkursas dabar vyksta Lukiškių aikštei?“ arba „O čia normalus ar kaunietiškas konkursas?“. Tokią frazę galima būtų vartoti ir projektams, kurie yra bevilitiškai įstrigę: „Kažkoks kaunietiškas konkursas gavosi su šitu projektu“. Už visą šį naują lingvistinį potencialą turime dėkoti, nenumaldomam Kauno architektų ir urbanistikos ekspertų (o gal ir Lietuvos architektų sąjungos Kauno skyriui, nes telefonas abiejų organizacijų tas pats) norui daryti Kaune kiekybę, bet ne kokybę. Pilotas.lt jau rašė, kad dar nė vienas toks konkursas Kaune nebuvo realizuotas, o archata.lt ir anksčiau jau mušė tokią konkursų rengimo praktiką, tačiau niekas nesikeičia.

Kaunietišką Dainų slėnio sutvarkymo konkursą neseniai laimėjo įmonė „Metro architektūra“. Laimėjo nušlavusi be pasigailėjimo visus kitus konkurentus (jų buvo vienas), beveik dviguba balų persvara. Kadangi, konkurso organizatoriai nepateikia jokių paaiškinimų internete kodėl laimėjo būtent šis projektas, tenka parašyti savo alternatyvią recenziją, kuri galbūt padės visiems suprasti, kokio lygio projektą reikia parengti norint pasiimti 4000 eurų iš darbą imituojančios Kauno architektūros ir urbanistikos ekspertų tarybos (KAUET).

1
Urbanistinė idėja – schema ↑

Pradėkime nuo pradžių – urbanistikos. Projekto urbanistinės idėjos diagrama atskleidžia, kad idėjos nėra. Gana atmestinai InDesigne sudėliotos linijos nežinia ką reiškia. Pažymėti keli pėsčiųjų takai ir vienas kelias. Sunku suprasti ar autoriai siūlo naikinti kitus, nepažymėtus diagramoje, takus Ąžuolyne, ar mano, kad jais niekas nevaikšto ir jie nėra svarbūs. Taip pat neįmenama mįslė, kodėl autoriams Vydūno alėja (pažymėta diagramos viršuje taip pat kaip pėsčiųjų takai) yra svarbesnė už Tunelio gatvę (gatvė diagramos apačioje visiškai, šalia Dainų slėnio). Bet tai yra urbanistinė idėja, skelbia užrašas po mažiau už spagečių lėkštę urbanistinės prasmės turinčia diagrama. Tekstas aiškinraštyje daug negelbėja: „Pagrindinė Dainų slėnio problema – nuošalumas ir jungčių su miesto viešosiomis erdvėmis trūkumas. Norint tai pakeisti, siūloma formuoti du pagrindinius įėjimus, vieną nuo Tunelio gatvės, kitą iš Ąžuolyno parko“. Galbūt jau senokai ten buvau, galbūt kažkas kažką nukasė, bet šie du įėjimai ten buvo visada.

Architektūrinės idėjos aprašymas pradedamas pažymint, kad Dainų slėnis turi likti pagrindiniu traukos tašku – so far so good. Paminimas kažkoks reljefinis piešinys tribūnose, kuris gali būti matomas iš skirtingų rakursų – matyt tai yra architektūrinis projekto arkliukas. Iš esmės nėra nei labai blogas, nei labai geras pasiūlymas. Tik štai, bandant jį pritempti iki labai gero pasiūlymo įterpiamas toks bereikalingas sakinys: „Taip pat tai ir funkcionali detalė padėsianti išvengti aido slėnyje renginių metu“. Galbūt kas nors komentaruose man paaiškins akustikos niuansus, tačiau sunkiai suvokiu kokią įtaką aidui gali turėti renginių metu žmonių apsėstas, reljefinis piešinys? Ar čia turima omenyje tuos renginius, kuriuose nėra žmonių? Bet tuomet ir akustika nelabai svarbi… Architektūrinės idėjos aprašymas užbaigiamas bomba: „Siekiama prisitaikyti prie gamtos jos neužgožiant, todėl architektūra minimalistinė“. Tai pasak autorių yra minimalistinė architektūra:

dainu slenio plansetai_01
Minimalistinė vieta, minimalistinei reklamai, minimalistinėje architektūroje ↑

dainu slenio plansetai_01
Minimalistinė prieštankinė architektūra ↑

Apie apšvietimo įmantrybes nelabai yra ką minėti, nes siūloma jį paslėpti mažosios architektūros elementuose, kažką įdėti į grindinį. Bet įdomesnė detalė atskleidžiama kalbant apie funkciją. Siūloma „dalį chorų tribūnų išardyti ir transformuoti į laikiną sceną, [kas] leistų Dainų slėnį pritaikyti įvairesnio tipo renginiams“. Šaunus noras, tik kur buvus kur nebuvus į Tunelio gatvę vedantis takas yra pakeliamas ir įrengiami laiptai. Kaip dabar prie scenos privažiuos vilkikas lieka didžiule paslaptimi. Na žinoma, vyrai gali panešioti visą scenos įrangą ir aparatūrą kokį šimtą metrų savo rankomis… Galima būtų ginčytis, kad autoriai įrengia du pandusus, per kuriuos gali važiuoti vilkikai, tačiau akivaizdu, kad nors per apatinį pandusą vilkikai galbūt ir galėtų kažkaip išvažiuoti, tačiau patekti į teritoriją per viršutinį pandusą, be driftinimo per bordiūrus ir važiavimo per žolę nepavyks.

dainu slenio plansetai_01
Vilkikams su įranga paliekama galimybė prie scenos privažiuoti per laiptus ↑

Dar galima būtų paminėti keletą projekto detalių, pakalbėti apie visą išraišką, tačiau nuo to geriau nebus. Šiaip už tokį projektą sumokėti 4000 eurų nėra kažkas iš fantastikos srities, nes projektas atliko savo pagrindinę funkciją – padėjo imituoti, kad Kaune vyksta tikri architektūriniai konkursai. Labiau iš fantastikos srities yra tai, kad projektas laimėjo pažeidęs anonimiškumą (archata.lt prieš keletą savaičių savo Facebook puslapyje jau rašė, kad yra vienas projektas su atskleista tapatybe). Šio projekto internete pateiktame aiškinraščio faile yra palikta failo autoriaus tapatybė – Tautvile Dziugyte. Nors šio vardo nėra tarp projekto autorių, tačiau UAB „Metro architektūra“ puslapyje, ši pavardė yra minima prie septynių skirtingų projektų. Prisimenant, kad Lietuvos architektų sąjunga (LAS), griežtai ir negailestingai diskvalifikuoja tokius darbus, KAUET taikoma praktika įkelia truputį sumaišties dėl taikomų skirtingų standartų. Šis konkursas buvo itin nesėkmingas KAUET ne dėl kokybės (kuri akivaizdžiai niekam jau daugelį metų nerūpi), bet dėl to, kad nebuvo pakankamai dalyvių išdalinti prizinį fondą – kas yra vienintelis šių konkursų tikslas. Greičiausiai į savivaldybės biudžetą teks grąžinti trečios vietos ir dviejų paskatinamųjų prizinį fondą – iš viso 2500 eurų.

Kai/jei bus gautas iš KAUET šios situacijos paaiškinimas, jis bus patalpintas šiame puslapyje. O LAS Kauno skyrius situaciją pakomentavo taip:

Sveiki,

vienas svarbiausių LAS Kauno skyriaus tikslų yra architektūrinės kokybės gerinimas, kuris geriausiai realizuojamas architektūrinių konkursų būdu. Todėl, esame tik už tai, kad konkursai būtų organizuojami skaidriai, užtikrinant lygiateisiškumo ir anonimiškumo principus, įrašytus sąlygose, parengtose pagal Viešųjų pirkimų įstatymą ir remiantis LAS architektūrinių konkursų organizavimo nuostatomis.

Šiuo, Dainų slėnio atnaujinimo konkurso atveju, rengėjas yra ne LAS Kauno skyrius, o Kauno architektūros ir urbanistikos ekspertų taryba. LAS Kauno skyriaus valdyba neturėjo galimybės įvertinti visų aplinkybių ir svarstyti šio klausimo iš esmės, nes ir konkursas dar nėra pasibaigęs. Manytume, kad KAUET‘o direktorės įsakymu paskirti vertinimo komisijos nariai, pasirašydami nešališkumo deklaraciją, patvirtino, kad vertina projektus, kurių autoriai jiems nėra žinomi, ir darbus vertino tik pagal sąlygose nustatytus vertinimo kriterijus.

pagarbiai,

LAS Kauno skyriaus pirmininkė
Asta Kiaunienė

Visi Dainų slėnio konkurso projektai ir jų failai yra pasiekiami LAS Kauno skyriaus svetainėje.

Anaujinta 2015 11 16. KAUET komentaras:

Dėl Dainų slėnio atnaujinimo konkursą laimejusio darbo anonimiškumo

Dainų slėnio atnaujinimo konkurso vertinimo komisija nagrinėjo Jūsų paklausimą dėl konkursą laimėjusio darbo anonimiškumo ir patvirtina, kad Dainų slėnio atnaujinimo konkurso projektų vertinimas atliktas sažiningai, pagal iš anksto nustatytus vertinimo kriterijus, remiantis dalyvių anonimiškai pateikta projektų medžiaga. Visos procedūros vyko skaidriai, nepažeidžiant konkurso sąlygose nurodytų anonimiškumo ir kitų reikalavimų. Sprendimas buvo priimtas remiantis pateikto projekto sprendinių kokybe. Vertinimo komisijos nariai vieningai pasisake už projektą devizu „Spindulys“ dėl jo tvarumo, draugiškumo aplinkai ir kontekstualumo.

Pagarbiai,
Dainų slėnio atnaujinimo konkurso vertinimo komisijos vardu
pirmininkė

Jūratė Merkevičienė

Kategorijos: Analizė.

Žymos: , , , ,

Ko vakarų žiniasklaida nežino apie Tokijo olimpinį stadioną

n-stadium-a-20141107
Nutrauktas Japonijos stadiono konkursą laimėjęs Zaha Hadid projektas ↑.

Geras mėnuo prieš oficialiai paskelbiant, kad Zaha Hadid Tokijo olimpinių žaidynių projektas nutrauktas, archata.lt apie tai pranešė savo Facebook puslapyje. Dabar vėl, vakarų žiniasklaidai trimituojant apie Zaha Hadid ir Nikken Sekkei komandos pasitraukimą iš naujo projekto konkurso/pateikimo, archata.lt pateikia papildomų detalių apie naująjį Tokijo stadioną ir naujus architektus, kurie dar nėra minimi vakarų žiniasklaidoje.

Konkursą suprojektuoti 2020 metų Tokijo olimpiadai pagrindinį stadioną prieš kelis metus laimėjo Zaha Hadid ir Nikken Sekkei komanda. Tai buvo labai prestižinis konkursas ir jame galėjo dalyvauti tik ypatingai aukštus kvalifikacinius reikalavimus atitinkantys architektai. Kertinis reikalavimas buvo turėti Pritzkerio prizą, AIA aukso medalį, UIA aukso medalį, Praemium Imperiale arba RIBA aukso medalį. Šios premijos yra architektūrinis Nobelio premijos atitikmuo. Todėl nuo pat pradžių šį konkursą lydėjo didžiulis žiniasklaidos dėmesys, o pati konkurso eiga prilygo trileriui – laimėjusi komanda gavo daug kritikos ir turėjo peržiūrėti projektą, sumažinti jo kaštus ir viso pastato tūrį. Apie kilusios kritikos bangos priežastis archata.lt jau rašė prie metus.

Galų gale trilerio atomazgoje, Zaha Hadid projektas buvo nutrauktas dėl per didelės kainos. Dabar laukiami pasiūlymai naujam projektui. Vos spėjus pasirodyti žinutėms, kad ta pati laimėtojų komanda jau ruošia naują pasiūlymą naujam stadiono projektui, vakar visą žiniasklaidą, neaplenkiant nei The New York Times, nei The Guradian, nei tuo labiau Archdaily apskriejo naujiena, kad Zaha Hadid ir Nikken Sekkei palaidojo visas viltis projektuoti Tokijo olimpinį stadioną ir nebeteiks naujo pasiūlymo. Pagrindinė priežastis – nesugebėjimas rasti rangovo.

Atrodytų, kad turėtų būtų galybė rangovų norinčių gauti tokį užsakymą. Galbūt taip ir yra, bet galinčių įgyvendinti tokio lygio projektą visoje Japonijoje yra tik penki. archata.lt žiniomis didžiausias rangovas Japonijoje Kajima, atsisakė dalyvauti šiame projekte, tad beliko keturi rangovai. O šiuos rangovus jau yra pasidalinę du Japonijos architektūros grandai – Kengo Kuma ir Toyo Ito, kurie buvo užsiminę, kad teiks pasiūlymus olimpiniam stadionui. Kengo Kuma dirba su antru didžiausiu rangovu Japonijoje – Taisei, o Toyo Ito su likusiais trim – Takenaka, Shimizu ir Obayashi. Pradinį projektą Zaha Hadid rengė kartu su Taisei ir Takenaka, tačiau jiems pasitraukus ir pradėjus bendradarbiauti su kitais architektais, Zaha Hadid nebeliko jokių galimybių pateikti naują pasiūlymą. Pagal visą šią eigą, didžiausia tikimybė, kad bus pateikti tik du nauji pasiūlymai naujajam Tokijo olimpiniam stadionui.

toyo ito - kengo kuma
Toyo Ito ir Kengo Kuma ↑.

Kategorijos: Apžvalga.

Žymos: , , , , ,

Kaip Kaunas tapo progresyviu pats to nežinodamas

Kauno autobusų stotis

Jau nieko nebestebina, kad visi nauji pagrindiniai projektai kyla Vilniuje, o Kaunas, nors ir būdamas antras Lietuvos miestas smarkiai buksuoja iš paskos. Ką Kaunas turi geriausio iš naujosios architektūros, tai didžiulė duobė prestižinėje miesto gatvėje. Tai dar blogiau nei apleistas, nebaigtas pastatas ar šiaip tuščias sklypas, ką dar būtų įmanoma išnaudoti užsienyje populiariems „pop-up“ tipo renginiams. Ne, Kaune bet koks įmanomas teritorijos išnaudojimo potencialas yra sunaikinamas iškasant duobę. Turbūt jei kažkas sugalvotų gudrų būdą kaip ir tokią vietą prasmingai išnaudoti, ten tuojau pat būtų pervežtos radioaktyvios atliekos iš Ignalinos, na kad tikrai, viskas būtų taip kaip priklauso – aukštos tvoros ir jokių žmonių miesto centre. O visi miestiečiai jau beveik dešimtmetį praeidami pro šalį apsimestų, kad viskas tvarkoje, nieko absurdiško čia nevyksta. Bet gana apie Kauno miesto urbanistinį progresyvumą ir Merkurijaus pastatą Laisvės alėjoje.

Neseniai Kaunas, eidamas sau tradiciniu keliu – griauk, bet nieko paskui nedaryk, uždarė autobusų stotį rekonstrukcijai. Nors naujoji stotis turi parengtą visai puikų projektą ir duris turėtų atverti po pusantrų metų – neperšokęs griovio nesakyk op. Apskritai, atrodytų, kad su stoties uždarymu mieste turėjo kilti daugiau netvarkos ir miestas be autobusų stoties sunkiai gali būti pavadintas progresyviu, bet yra visiškai priešingai.

Autobusų stoties atsisakymas, kad ir laikinai, tik parodo tokios tipologijos pastatų beprasmiškumą šiais laikais. Pačios stotys, tiek autobusų ir geležinkelio, o tuo labiau jų pastatai yra mažai reikalingi objektai. Iš panašios kategorijos objektų tik uostai (jūrų ir oro) dar sėkmingai ir prasmingai gyvuoja XXI amžiuje. Anksčiau miesto vartų funkciją atlikdavusios stotys su prašmatniomis didžiulėmis erdvėmis, dabar atrodo visiškai neefektyviai. Žmonėms, bandantiems suspėti į savo autobusą ar traukinį, mažai rūpi erdvės, net nelabai svarbu informacinės lentos ar tuo labiau bilietų kasos – viskas randama internete. Net ir senoji Kauno autobusų stotis iš tiesų buvo tik aikštelė su nedidele bilietų kasa viduje. Nes ir tiek jau yra per daug. Geležinkelio stotys tiek Kaune ir Vilniuje turi savo bilietų kasas praktiškai koridoriuje – matyt mažesnę erdvę paprasčiau išlaikyti žiemą, o likusios didžiulės erdvės yra apstatomos kokios nors parodos plakatais ir keliais suoliukais aplink sienas.

Naujosios Kauno autobusų stoties projektas taip pat atskleidžia tokio tipo pastatų beprasmybę – iš tikro tai bus prekybos centras su parkinge vietoj lankytojų automobilių stovinčiais autobusais. Bet kol vyks statybos, oficialiai uždarius stotį ir ir nukreipus visus autobusus į gatves aplink Kauno Akropolį, Kaunas tapo progresyviu atsikratęs beprasmiškos XIX amžiaus tipologijos mieste. Nors nebeliko stoties pastato ir autobusų aikštelės (didžioji dalis dabar stovi tiesiog gatvėje), niekas nesugriuvo – autobusai važiuoja kaip važiavę, keleiviai juos randa, esant reikalui yra stogas po galva. Kitaip juk ir būti negalėjo. Kiekvienas kiek akylesnis autobusų keleivis, turbūt pastebėjo, kad įvažiavę į Kauną (bent iš Vilniaus) autobusai sustoja miesto pradžioje esančiame Kalniečių sustojime, kuris tėra nieko neišsiskirianti autobusų stotelė, bet atlieka tokią pačią funkciją kaip pagrindinė autobusų stotis. Stotelė, kaip tarpinė proceso dalis yra labai svarbus objektas ir šiandien, tačiau stotis, kurioje sustoja procesas jau yra mažai reikalingas objektas XXI amžiuje – viskas turi vykti be sustojimo.

Akivaizdu, kad kritika stotims nėra tuščias mano prasimanymas. Galėtų Kaunas dabar žengti dar vieną žingsnį ir susitaręs su Lietuvos Geležinkeliais uždaryti traukinių stoties pastatą, juk jis žymiai prasmingiau tarnautų kaip muziejus, restoranas, koncertų vieta ar viskas viename. Kad ir netyčinis pasenusių tipologijų atsisakymas mieste yra progreso ženklas. Šiuo atveju tai įvyko ne dėl geros miesto planavimo strategijos („kas tas yr?“ – kelia antakį Kauno urbanistikos ir architektūros skyriaus vedėjas Nerijus Valatkevičius, „kas na?“ – antrina jam Kauno meras Visvaldas Matijošaitis), bet dėl rinkos, kuri dažnai ir be planavimo sustato viską į savo vietas. Tai gal net neverta atidaryti naujosios stoties durų, gal atidarykime tai, kas iš tikro bus – prekybos centrą su autobusų sustojimu ir tegul Kaunas lieka progresyviu miestu be autobusų stoties?

Nuotrauka pdfontour

Kategorijos: Kritika.

Žymos: , , , ,